Tikriausiai pažįstate žmogų, kenčiantį nuo depresijos ar bipolinio afektinio sutrikimo. Kokią pagalbą galite pasiūlyti? Donas Džafė (Don Jaffe) iš Nacionalinio psichikos ligonių aljanso (National Alliance for the Mentally Ill) duoda tokį išmintingą patarimą: "Nepainiokite ligos su ligoniu; priešingai, nekenčiate ligos, bet mylite ligonį".

Moteris, vardu C. C. V., būtent taip ir padarė: ji parodė meilę ir kantrybę savo motinai, kuriai prieš 7 metus buvo diagnozuota Alzheimerio liga.

Ji sirgo bipoliniu sutrikimu ir vis tiek namuose rūpinosi sergančia motina. Kartais ji tikrai negalėdavo pakęsti, kai aš būdavau šalia jos". Užuot apleidusi draugę, ėmiausi tyrimų, kad kuo daugiau sužinočiau apie bipolinį sutrikimą. "Dabar suprantu, kokią didelę įtaką mano draugės elgesiui turėjo jos liga, - sako ji ir tikina, kad stengtis suprasti sergantįjį gali būti labai naudinga. "Tai padeda labiau mylėti ir vertinti už ligos slypintį nuostabų žmogų".

Stengiuosi ją apsaugoti naudodama tik inicialus, jai nelengva tai, ką ji išgyvena ir išgyveno.

Kai sergantysis yra šeimos narys, nuoširdi parama yra labai svarbi.

Krikščionių bendruomenės parama

Biblija ragina krikščionis "kalbėti paguodos žodžius nusiminusioms sieloms ir būti visiems kantriems" (1 Tes 5, 14). Kaip tai galime padaryti? Pirmiausia svarbu suprasti skirtumą tarp psichinės ir dvasinės ligos. Pavyzdžiui, biblinis rašytojas Jokūbas parodė, kad malda gali padaryti gera dvasiškai kenčiantiems žmonėms (Jok 5, 14. 15). Tačiau Jėzus nurodė, kad kenčiantiems nuo fizinės ligos reikia gydytojo (Mt 9, 12). Žinoma, dera ir naudinga melstis Jehovai dėl kiekvieno rūpesčio, taip pat ir dėl sveikatos (Ps 55:22; Filipiečiams 4:6, 7). Tačiau Biblijoje nesakoma, kad didesnis krikščioniškas aktyvumas išspręs esamas sveikatos problemas.

Todėl įžvalgūs krikščionys nereikš, kad sergantieji depresija patys atsakingi už savo kančias. Tokios pastabos būtų ne ką naudingesnės už tas, kurias išsakė netikri Jobo guodėjai (Job 8, 1-6). Tikrovė tokia, kad daugeliu atvejų depresija sergančio žmogaus būklė nepagerės, jei jis negaus medicininio gydymo, ypač jei jis serga sunkia depresija.

Tačiau krikščionys bendradarbiai gali padaryti daug dalykų, kad suteiktų paramą. Žinoma, reikia kantrybės. Pavyzdžiui, kai kurie krikščioniškojo darbo aspektai gali būti labai atgrasūs tiems, kurie turi nuotaikos sutrikimų. K. K. V., sergantis bipoline liga, sako: "Tai tikra kova, man sunku dalytis su kitais geromis ir džiuginančiomis Biblijos naujienomis, kai viduje nesijaučiu nei geras, nei laimingas."

Norėdami iš tikrųjų padėti ligoniams, stenkitės parodyti empatiją (1 Kor 10, 24; Fil 2, 4). Pasistenkite į viską pažvelgti ligonio, o ne savo akimis. Nesitikėkite iš jo per daug, nes jis jausis prislėgtas.

Norėčiau, kad ir toliau galėčiau padėti ir palaikyti savo draugę nuo valstybės institucijų ir kaimynų, kurie ją tik stigmatizuoja ir teisia, atstumia ir pažeidžia jos teises, piktnaudžiavimo!

Linkiu, kad ji galėtų gauti paramą, kurios jai reikia, kad galėtų atsistoti ant kojų, pakilti nuo žemės ir apsisaugoti nuo šiandienos ir ateities piktnaudžiavimų.

Ačiū už kiekvieną mažą paramos gestą!

Tai, ką perskaitysite toliau, nėra medicininis rašinys, literatūros puslapis ar terapinė technika. Tai - neapdorota kelių dienų kronika, kai jauna moteris iš Bukarešto prarado ryšį su realybe ir iš funkcionuojančio žmogaus tapo prievarta į psichiatrijos skyrių uždaryta paciente. Tai asmeninis kaltinamasis aktas, parašytas su kruopštumu ir desperacija žmogaus, kuris nori suprasti, kas su juo vyksta. Skelbiame šį liudijimą tikėdamiesi, kad jis pasieks reikiamus žmones. O tie žmonės yra dešimtys tūkstančių rumunų, kuriems gresia sunkios depresijos ir psichozės epizodai, jų šeimos nariai, gydytojai ir slaugytojai psichiatrijos ligoninėse.

Rumunijoje psichikos problema gali reikšti pabaigos pradžią: šio spektro ligomis sergantis žmogus yra nesuprastas draugų ir šeimos narių ir paliktas niekieno globai. Jis tampa našta visuomenei, nematomas, kai eina gatve tuščiu žvilgsniu, nereikšmingas valdžios institucijoms, trukdantis saviesiems ir ne pilietis.

Kai sergi psichikos liga, per kelias savaites iš laisvo, normalaus žmogaus, turinčio ambicijų ir ateities planų, gali tapti priverstinai į ligoninę patekusiu bepročiu, nesuprantančiu, kas su juo vyksta, apsvaigusiu nuo raminamųjų vaistų ir prikaustytu prie lovos, ko nepasitaikė, kai buvau kasdienis lankytojas. Tačiau negaliu komentuoti kitų atvejų, jei ligoniai neturi niekieno, laikomi pavojingais visuomenei. Tada vėl išmetamas į platųjį pasaulį , žvalus, jei ne vis dar psichiškai nesveikas. Dėl perpildymo, dėl sistemos trūkumų psichikos ligoniai siunčiami atgal į visuomenę be didelių paaiškinimų ir tikrumo. Pasveikę ar ne, jie išleidžiami tiesiai į savo šeimų rankas, kurios dažniausiai atsisako juos suprasti arba jų nesupranta. Konsultacijos ar paramos programos yra minimalios. Iš ligoninės išeinama su receptu ir viskas.

Tik nedaugelis žmonių iš tiesų žino, kaip atsiriboti nuo tikrovės ir atsidurti psichiatrijos skyriuje.

Jos istorija prasideda prieš 9 metus, kai mirė tėvas, tada ją ištiko sunki depresija. Po metų mes susitikome. C.C.V gražus vyras ir gyvūnų mylėtojas, turime du bišonų veislės šuniukus ir naują prieauglį kačiuką, kurį rado gatvėje. Jis dirbo darbo srityje, kai susipažinome linksmas ir aktyvus vyras labai ramios ir šiltos prigimties.

Netrukus mamai buvo diagnozuota Alzhaimerio liga ir nuo to prasidėjo jos fizinis, protinis ir materialinis nuosmukis. Tada prasidėjo pandemija, kuri paveikė mus visus. Kovoti su Alzheimerio liga, rūpintis senele namuose būnant vieninteliu likusiu gyvu tėvu, o jai - vieninteliu vaiku, buvo sudėtinga net ir sveikam žmogui. Ši liga liūdina tuo, kad žinai, kas buvo Alzheimerio liga sergantis žmogus šalia tavęs, bet jis jau nebežino. O dar liūdniau, kai ji nebeatpažįsta tavęs kaip dukters, nes buvo dienų, kai ji ateidavo verkdama pas mane ir sakydavo, kad mama jos nebeatpažįsta, ir klausdavo:..bet kam tu vadini mano dukrą C.C.V!!!! Pastaruoju metu ji krito į lovą, jai reikėjo lašelinių ir pampersų!

Vienintelė didelė paguoda jai buvo mūsų šuniukai ir naujausias narys katinas, kurį radome gatvėje, kai jis buvo mažas. Be to, katinas labai padeda mamai, nes terapija padeda jai būti aktyvesnei, nes šiuo metu yra nuolat šalia jos. Ir mažasis Prichindelis, mažasis žvirbliukas, kuris kurį laiką negalėjo skraidyti per daug įsivaikintas, jo vaizdo įrašus galite pažiūrėti žemiau. Šis jos košmaras truko 7 metus ir šiek tiek iki šių metų sausio, kai mama staiga mus paliko.

Kartų skonį palieka tai, kas nutiko po mamos mirties, kai ji puolė į gilią depresiją ir išprovokavo jos turimą ligą. Visiška empatijos, supratimo, pagalbos, paramos stoka ir visiškai nežmoniškas valdžios institucijų, namų savininkų asociacijos ir kaimynų elgesys C. C. V. atžvilgiu!

Policijos įsikišimas ir jai taikoma procedūra vien dėl to, kad ji turi diagnozę, neatsižvelgiant į nieką kitą, palieka be žado!

Motinos mirties metu ji buvo prievarta paguldyta į psichiatrijos ligoninę, išvežta surakinta antrankiais, manant, kad ji kelia pavojų visuomenei, motina įmesta į juodą maišą ir išvežta į IML, namas konfiskuotas! Vyras, su kuriuo ji kovojo pastaruosius 7 metus. Valdžios institucijos aiškina, kad tokia yra procedūra, 1 proc. atvejų mes taip elgiamės!!!!.

Po 5 dienų ji buvo išleista, kad galėtume dalyvauti mamos laidotuvėse, ji buvo vienintelė šeimos narė.

Sekvestras, likęs dar kelias savaites, be galimybės naudotis dokumentais, drabužiais asmeniniais daiktais, be to, jei ji nebuvo su manimi, kur gyveno po išleidimo, niekam nebuvo ir nėra įdomu! Paskui areštas buvo panaikintas, bet jai dar nebuvo visiškai pavykę įveikti depresijos, sekė dar du policijos įsikišimai pagal kaimynų ir namų savininkų asociacijos skundus. Šių žmonių, išgyvenančių šią ligą, gydymas taikomas vieningai visiems sergantiesiems, valdžios institucijos neatsižvelgia į nieką kitą, tik į diagnozę!

Pirmasis teisėsaugos įsikišimas buvo faktiškai išplėšti ją iš namų ji nebuvo agresyvi niekam, o antrasis paimtas po gatvę vedžiojant šunį remiantis tik diagnoze ir kaimynų skundais, nebuvo pavojinga niekam ar sau! Per pirmąją intervenciją ligoninės valdyba ją išrašė remdamasi tuo, kad jai buvo mišrus epizodas, o per antrąją ji buvo priverstinai paguldyta į psichiatrijos ligoninę pagal galiojančius įstatymus. Visiškas nesusikalbėjimas tarp valdžios institucijų, kaimynų ir skirtingų žmonių situacijų gali palikti rimtų randų ir padarinių šios ligos paliestiems žmonėms.

Kaip galite padėti

Kiekviena auka, didelė ar maža, priartina mane prie šios kampanijos tikslo. Jei norite su manimi susisiekti, turite klausimų ar norite gauti daugiau informacijos, galite kreiptis šiuo adresu

[email protected]

Niekada neįsivaizdavau, kad prašysiu tokios pagalbos, tačiau ši suma ir situacija gerokai viršija tai, ką šiuo metu aš ar mano šeima galime įveikti vieni.

Su jūsų pagalba yra reali galimybė.

Ačiū, kad esate čia, kad skaitote mūsų istoriją ir už bet kokią paramą, kurią galite pasiūlyti.

Su dideliu dėkingumu,

Cristian Laurențiu Stoica