Tėčio pagalbos šauksmas: Prašau, padėkite, kad mūsų praeitis nesugriautų mūsų dukrelės ateities!

Mieli pažįstami, draugai ir geros širdies žmonės!

Ilgai svarsčiau, ar rašyti šį įrašą. Kaip vyrui, tėvui ir šeimos galvai sunku prisipažinti, kai žmogus priverstas atsiklaupti. Bet dabar kalbama ne tik apie mane, bet ir apie mūsų mažąją mergaitę, kuri neseniai atvyko pas mus ir dėl kurios aš padaryčiau viską.

De, deja, ant mūsų laimės krenta didžiulis tamsus šešėlis. Vienas iš skaudžiausių mano praeities sprendimų dabar smaugia mano šeimos ateitį. Prieš kelerius metus pasitikėjau žmogumi, kuris ne tik mane apgavo ir paliko, bet ir užkrovė man 12 milijonų forintų paskolą, prieš pabėgdamas į Austriją, kad išvengtų atsakomybės. Kadangi jo pasiekti neįmanoma, bankas viską reikalauja iš manęs.

Dirbu 12–14 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, dviem pamainomis. Aš atiduodu viską, bet veltui – po 430 tūkst. forintų algos, negailestingų atskaitymų ir brangaus nuomos mokesčio (150–200 tūkst. + komunaliniai mokesčiai) rankose beveik nieko nelieka. Mėnesio pabaigoje stoviu, žiūriu į savo nuostabią dukrytę ir man suspaudžia širdį:kodėl ji taip pat turi kentėti dėl klaidos, kurios nepadarėme mes?

Neturime giminaičių, kurie galėtų padėti, neturime santaupų. Turime tik mano partnerį, mūsų kūdikį ir mano dvi rankas.

Mūsų tikslas – ne prabanga, o išgyvenimas ir švarus lapas.

Jei pavyktų padengti šią skolą, pagaliau nebeturėtume gyventi nuomojamame bute, apimti netikrumo. Mūsų svajonė – vieną dieną turėti savo namus – tvirtą atramos tašką, kur mūsų dukrytei nereikės kraustytis ir kur mūsų kasdienybę nelems praeities žaizdos.

Prašau jūsų, padėkite mums!

Žinau, kad visiems dabar sunku, bet mums dabar net kavos kaina ar net vienas pasidalinimas reiškia viltį. Viltį, kad vieną dieną viskas susitvarkys ir pagaliau man reikės žiūrėti tik į mūsų dukrytės šypseną, o ne į grasinančius laiškus.

Nuoširdžiai dėkoju, jei bent minutę pastovėsite šalia mūsų šioje beviltiškoje kovoje.