Prieš mėnesį praradau savo mylimą mamą, kuriai buvo 83 metai.. Ji labai mylėjo šį istorinį beveik 100 metų senumo mano senelių namą. Sniegas ar lietus, ji eidavo apie 10 kilometrų nešdama sunkius krepšius iš mano senelių kaimo (prieš tai iš savo miestelio atvykdavo persėdusi į du autobusus), kad pasiektų šį namą, nes iš ten nevažiuodavo joks autobusas... Aš pykau ant jos už tai, nes bijojau, kad vieną dieną taip jos galiu netekti... bet ji nesustojo, kol fiziškai nebegalėjo to padaryti...ji jautėsi laiminga ir kaip namie šioje vietoje... vietoje, kur ji augo su močiute ir dėdėmis po to, kai būdama 13 metų viena grįžo iš Sibiro po to, kai jos šeima buvo ištremta iš namų Lietuvoje... namai buvo tikrai laiminga vieta, dėdė kepė šviežią duoną, dainavo, grojo armonika ir džiaugsmingai sutikdavo svetimus žmones... jaučiu pareigą savo mylimai mamai ir protėviams atkurti ir išsaugoti šią vietą. Pirmasis žingsnis - vakar sutvarkėme namą, kuriame buvo labai daug netvarkos po to, kai kažkas ne kartą ieškojo jame lobių... ir aš negalėjau nustoti žavėtis jo grožiu... Būtų didžiulė garbė atkurti šį perlą ir išsaugoti ateities kartoms. Iš visos širdies būčiau dėkinga už bet kokią auką, kuri padėtų išvengti šio brangaus mano senelių palikimo praradimo. Labai ačiū!♥️