Prieš mėnesį netekau savo mylimos 83 metų mamos... Ji labai mylėjo šį beveik 100 metų senumo istorinį mano prosenelių namą. Nesvarbu, ar snigo, ar lijo, ji nueidavo apie 10 kilometrų, nešdama sunkius krepšius iš senelių kaimo (prieš tai iš savo miestelio atvažiuodavo persėdusi du kartus), kad pasiektų šį namą, nes iš ten autobuso į jį nevažiuodavo...Buvau ant jos supykęs, kad taip daro, nes bijojau, kad vieną dieną ją taip prarasiu... bet ji niekada nenustojo, kol fiziškai nebegalėjo to daryti... ji jautėsi laiminga ir kaip namuose šioje vietoje... toje vietoje, kur ji užaugo su savo močiute ir dėdėmis, kai 13 metų amžiaus viena grįžo iš Sibiro po to, kai jos šeima buvo ištremta iš savo namų Lietuvoje...Namai buvo tikrai laiminga vieta, mano dėdė kepdavo šviežią duoną, dainuodavo ir grojo armonika bei laimingai priimdavo svetimus... Jaučiu pareigą savo mylimai mamai ir protėviams atkurti ir išsaugoti šią vietą. Kaip pirmą žingsnį, vakar mes išvalėme namus, kuriuose buvo didžiulė netvarka po to, kai kažkas ten nuolat ieškojo lobių... ir aš negalėjau nustoti žavėtis jų grožiu...Būtų didžiulė garbė atkurti šį perlą ir išsaugoti jį ateities kartoms. Iš visos širdies dėkoju už bet kokią auką, padėsiančią išvengti šio brangaus mano prosenelių paveldo praradimo. Labai ačiū!♥️