Sveiki, tai darau iš nevilties. Esu šiek tiek traumuojančių išgyvenimų, smurto šeimoje, apleistumo, praradimo, baimės rezultatas... Kitų akyse tapau gražia moterimi, turinčia viską, ko reikia, kad būčiau sėkminga, patenkinta ir laiminga. Dėl savo praeities ir traumų tapau labai nerimastinga, paniška asmenybe, kuri lengvai įsimylėdavo netinkamus žmones ir vietas, sukurdama emocinę priklausomybę ir svajones, kurios niekada neišsipildė. Nors norėjau tik jaustis mylima, laiminga ir kurti kažką gražaus, radau melą, nutylėjimus, išdavystes ir narciziškas asmenybes, nuo kurių tapau visiškai priklausoma. Ieškodama tobulybės, kad jie mane mylėtų, ir stokodama meilės sau ir kitiems, kūriau pleistrus savo skausmui ir tuštumai uždengti. Vienintelė kontrolė, kurią jaučiau savo gyvenime, buvo tada, kai turėjau pinigų ir ką nors nusipirkdavau. Pirkimas reiškė, kad galiu kažką kontroliuoti savo gyvenime ir suteikti sau malonumą, malonumą, kuris greitai praeidavo, palikdamas savigraužos ir apgailestavimo pėdsaką. Tačiau tai tapo priklausomybe ir užburtu ratu, ir, norėdamas užpildyti savo emocinę tuštumą, vis prašydavau kredito, kad galėčiau mokėti už kreditą, ir taip toliau, ir taip toliau. Šiandien esu psichologiškai labiau subalansuotas, lankau terapiją ir ieškau naujos gyvenimo krypties, tačiau mane įkalino skolos, kurių nebegaliu grąžinti. Organizacijos atsisako man padėti, o aš neturiu į ką kreiptis. Mama man padeda, kiek gali, bet visada atsiranda kokių nors papildomų išlaidų, ir aš vėl atsiduriu tamsoje, o šį kartą neturiu kur kreiptis. Galvoju parduoti namą, kad galėčiau sumokėti viską, ką esu skolingas, ir pradėti viską nuo nulio, bet mano namas yra vienintelis dalykas, kurį man pavyko įgyti savo jėgomis, savo darbo prakaitu... Tai, kad moku dvigubai daugiau, taip pat labai apsunkino situaciją ir bijau, kad, be asmeninių paskolų, nevykdysiu ir hipotekos paskolos įsipareigojimų. Tačiau esu pasirengęs padaryti bet ką, jei nerasiu kitos išeities, net jei tai reikštų, kad kurį laiką teks gyventi kempinge. Galvoje sukasi tamsios mintys, man gėda, jaučiuosi pažemintas, jaučiu, kad per 39 metus nesugebėjau nieko sukurti, tik sugriauti. Ir visa tai tik todėl, kad norėjau tik jausti meilę... Bet aš nieko nekaltinu. Aš kalta dėl savo neatsakingumo, dėl to, kad žengiau žingsnius, didesnius nei mano kojos, ir nepagalvojau, kad vieną dieną taip gali nutikti, kai atsidūriau tikrai viena ir neturėjau į ką atsiremti. Tai mano paskutinis bandymas prieš prarandant likusį orumą, prieš pasiduodant tokiam gyvenimui. Baimėje. Dusdama. Visiškoje panikoje. Prašau, dėl Dievo, padėkite man sumokėti tai, ką esu skolingas, kad galėčiau pabandyti atgauti sveikatą ir vėl pradėti gyventi. Tiesiog noriu sumokėti viską, ką esu skolinga, ir nebeturėti kiekvieną mėnesį nevykdyti įsipareigojimų... Ir bent jau galėti nusipirkti maisto. Mano darbas nebegali už viską sumokėti. Mano kančios sukurta priklausomybė atvedė mane čia ir aš esu beviltiškas... Padėkite man vėl gyventi. Gal jau per vėlu gyventi pagal savo svajones, sukurti šeimą, turėti namus, bet ne gyventi pusiausvyroje, gydyti save ir išmokti mylėti save visų pirma. Padėkite man...