Sveiki. Rašau iš nevilties. Esu patyrusi gana traumuojančių įvykių: smurto šeimoje, apleidimo, netekčių, baimės… Iš išorės atrodau graži moteris, turinti viską, ko reikia, kad būtų sėkminga, savirealizuota ir laiminga. Dėl savo praeities ir traumų tapau labai nerimastinga, paniką patiriančia asmenybe, kuri lengvai įsimylėdavo netinkamus žmones ir vietas, kurdama emocinę priklausomybę ir svajones, kurios niekada neišsipildė. Nors norėjau tik jaustis mylima, laiminga ir sukurti kažką gražaus, susidurdavau su melu, nutylėjimais, išdavystėmis, narciziškomis asmenybėmis, nuo kurių tapau visiškai priklausoma. Siekdama tobulumo, kad mane mylėtų, ir trūkstant savigarbos bei kitų meilės, kūriau greitus pleistrus, kad užklijuočiau savo skausmą ir tuštumą. Vienintelė kontrolė, kurią jaučiau savo gyvenime, buvo tada, kai turėdavau šiek tiek pinigų ir ką nors nusipirkdavau. Pirkimas reiškė, kad galiu kontroliuoti kažką savo gyvenime ir suteikti sau malonumą, kuris greitai praeidavo, palikdamas savinaikos ir gailesčio pėdsakus. Bet tai tapo priklausomybe ir užburtu ratu, ir, norėdama užpildyti savo emocinę tuštumą, ėmiau prašyti kreditų, kad galėčiau grąžinti kreditus, ir taip toliau. Šiandien esu labiau subalansuota psichologiškai, lankau terapiją ir ieškau naujos krypties savo gyvenimui, bet esu įstrigusi skolose, kurių nebegaliu grąžinti. Institucijos atsisako man padėti, ir neturiu, į ką dar kreiptis. Mano mama padėjo, kiek galėjo, bet visada atsiranda kokių nors papildomų išlaidų, ir vėl atsidūriau tamsoje, o šį kartą neturiu, į ką kreiptis. Mąstau parduoti savo namą, kad apmokėčiau viską, ką esu skolinga, ir pradėčiau nuo nulio, bet mano namas yra vienintelis dalykas, kurį pasiekiau pati savo darbo prakaitu… Tai, kad turiu dvigubą įmoką, taip pat labai sudėtingino situaciją, ir bijau, kad be asmeninių paskolų, nepavyks sumokėti ir už būstą. Bet esu pasiruošusi viskam, jei nerasiu kito sprendimo, net jei reikės kurį laiką gyventi kempinge. Man galvoje sukasi tamsios mintys, jaučiu gėdą, pažeminimą, jaučiu, kad per 39 metus nieko nesukūriau, tik sunaikinau. Ir visa tai tik todėl, kad norėjau pajusti meilę... Bet nieko nekaltinu. Aš pati kalta dėl savo neatsakingumo, dėl to, kad ėmiau per didelius žingsnius ir nepagalvojau, kad vieną dieną tai gali atsitikti, kai liksiu tikrai viena ir neturėsiu kam kreiptis. Tai mano paskutinis bandymas prieš prarandant likusią orumą, prieš pasiduodant tokiam gyvenimui. Baimėje. Dusulys. Visiška panika. Prašau, Dieve, padėkite man sumokėti tai, ką esu skolinga, kad galėčiau atgauti sveikatą ir pradėti gyventi iš naujo. Noriu tik sumokėti viską, ką esu skolinga, ir neatsidurti kiekvieną mėnesį su kokiais nors įsiskolinimais... Ir bent jau galėti nusipirkti maisto. Mano darbas jau nebegali padengti visų išlaidų. Mano kančia sukurtas priklausomybės įprotis atvedė mane iki čia, ir aš esu beviltiškoje padėtyje... Padėkite man vėl pradėti gyventi. Galbūt jau per vėlu įgyvendinti savo svajones, sukurti šeimą, turėti namus, bet ne per vėlu gyventi harmonijoje, rūpintis savimi ir, svarbiausia, išmokti save mylėti. Padėkite man...