Sveiki, esu daktaras Zoltánas Suri, jau 24 metus gyvenu Indonezijoje, turiu baldų gamybos įmonę Centrinėje Javoje, Jeparos mieste. Mano žmona mirė nuo virusinio plaučių uždegimo kovo 23 d. Jai buvo 35 metai. Turiu 13 metų sūnų, kuriuo dabar rūpinasi mano svainė, nes man teko grįžti į Vengriją prižiūrėti savo tėvų. Norėčiau kuo greičiau grįžti į Indoneziją pas savo sūnų.

Jau pirmą kartą atvykusi, mano draugas, indoneziečių mokytojas, nusivedė mane į mokyklą, į vyresniųjų klasių klasę. Ten buvo 14–18 metų mokiniai, apie 20 mergaičių ir 5 berniukai. Paklausiau, kur gi kiti berniukai? Man pasakė, kad tokio amžiaus berniukai jau turi dirbti, o ne mokytis. Mergaitės taip pat nemoko toliau nei gimnazija... tiesiog tėvai finansiškai to negali sau leisti. Tada nusprendžiau, kad jei gyvensiu tiek ilgai ir turėsiu galimybių, remsiu mokyklą, įsteigsiu fondą ar ką nors panašaus... jei galėsiu padėti bent vienam talentingam, mokytis trokštančiam jaunuoliui, jau bus verta kovoti!!! Tik mokydamiesi jie gali išbristi iš skurdo! O tam senoji mokykla globotų ir remtų talentus jų studijų universitete ar kolegijoje metu, ko tėvai jiems suteikti negali.

Tam prašome pagalbos ir paramos. Tada netrukus grįšiu „namo“ pas savo sūnelį ir savo mylimam miestui atvešiu gražią didelę dovaną iš Vengrijos.

Dėkoju, jei prisidėsite prie mano plano. El. paštu arba telefonu bet kuriuo metu bus galima stebėti aukas, vėliau planuoju asmeniškai remti gabius studentus ir, jei bus galimybė, padėti jiems tęsti studijas Vengrijos aukštojo mokslo įstaigose (mainų programos, Darmashishva ir pan.).