Mieli rėmėjai!

Norėčiau pasidalinti su jumis istorija apie pastaruosius mano gyvenimo metus, apie gilų skausmą ir netektis, apie atkaklias kovas ir apie tą svajonę, kuri dabar suteikia man didžiausią viltį ir motyvaciją gyvenime: piligrimų kelionę „El Camino“.

Pastarieji penkeri metai buvo ypač sunkūs. Deja, mano alkoholio problemos įtraukė mane į sūkurį, kuris vedė prie širdį draskančių netekčių. Tėvą praradau dėl savižudybės, o po mėnesio mirė ir močiutė dėl ligos, COVID komplikacijų. Vos po metų ir mano geriausias vaikystės draugas tapo savižudybės auka. Šios viena po kitos sekusios tragedijos mane nubloškė į dugną tiek dvasiškai, tiek fiziškai.

Tačiau, laimei, aš pasiekiau tašką, kai turėjau priimti sprendimą, ir pasirinkau pokyčius. Nuvažiavau į pusės metų reabilitacijos centrą ir nuo tada nuolat dalyvauju terapijose bei grupėse, kad išlaikyčiau blaivybę. Galiu didžiuodamasis pasakyti, kad jau daugiau nei metus neišgėriau nė lašo alkoholio. Tai didžiulė kova, ir kiekviena diena yra verta, tačiau praeities šešėliai vis dar mane persekioja.

Dėl alkoholio man išsivystė stiprus nerimas, panikos sutrikimas ir depresija, dėl kurių ilgą laiką vartojo nuotaikos gerinamuosius, antidepresantus ir raminamuosius. Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad šių vaistų taip pat atsisakiau jau prieš metus, o tai taip pat yra didžiulis žingsnis pasveikimo link. Tačiau nerimas ir ligos sukeltas psichologinis krūvis dar nėra visiškai praėję. Nors grupės ir terapijos padeda man nevartoti alkoholio, vis dar ieškau vidinės ramybės ir naujos gyvenimo krypties.

Mano gyvenimas dar nėra visiškai susitvarkęs. 12 metų dirbau vienoje darbovietėje, kurioje žingsnis po žingsnio kilau aukštyn. 2014 m. pradėjau dirbti valytoja, vėliau pavyko gauti biuro pareigas ir ilgą laiką, iš viso 12 metų, dirbau geroje darbovietėje. Tačiau dėl alkoholio problemų praradau ir šį darbą, todėl dabar esu labai sunkioje padėtyje. Dėl širdies ligos turiu ribotą darbingumą, o tai labai apsunkina darbo paiešką ir galimybę vėl rasti savo vietą darbo rinkoje. Šiuo metu gyvenu vien iš invalidumo pensijos, o tai reiškia, kad mano finansinė padėtis yra labai sunki ir neturiu galimybės taupyti.

El Camino man yra daug daugiau nei paprasta kelionė. Tai gili dvasinė kelionė, gijimo procesas ir kelias link vidinės ramybės bei gilesnio savęs pažinimo. Man labai reikia šios kelionės dvasiniu požiūriu. Jaučiu, kad žingsnis po žingsnio, kilometras po kilometro eidama šiuo senoviniu keliu galėčiau susitaikyti su netektimis, sustiprinti savo blaivumą, išspręsti savo nerimą ir dar geriau pažinti save. Norėčiau žinoti, kokia kryptimi galiu eiti sunkiu laikotarpiu, kad vėl nepasiklydčiau gyvenime. Man 34 metai, ir nenorėčiau dar kartą išgyventi tų pastarųjų penkerių metų, kurie dabar yra už manęs. Norėčiau kuo greičiau ir kokybiškiausiai pasikeisti, o tam ši kelionė yra būtina.

Išsirinkau maždaug 30 dienų trukmės kelionę, kuriai man reikalinga didelė finansinė pagalba. Dėl mano dabartinės finansinės padėties ši suma man yra nepasiekiama.

Todėl kreipiuosi į jus, bendruomenę, su nuolankumu ir viltimi širdyje. Prašau jūsų pagalbos, kad galėčiau nuvykti į El Camino. Net ir mažiausias įnašas būtų didžiulis žingsnis, kad šis sapnas taptų realybe ir kad galėčiau įveikti šią ypač svarbią kelionę link visiško pasveikimo ir geresnės gyvenimo kokybės.

Surinktą sumą skirčiau tik kelionės išlaidoms (lėktuvo bilietams / autobusų bilietams), apgyvendinimui albergue (piligrimų nakvynės namuose) ir pagrindiniam maistui kelionės metu.

Iš visos širdies dėkoju už kiekvieną paramą, kiekvieną pasidalinimą ir kiekvieną padrąsinantį žodį. Esu ypač dėkingas kiekvienam aukotojui ir kelionės metu apie juos galvosiu.

Su padėka ir pagarba,

Levente Szalai