Mano istorija nėra unikali. Bet ji yra giliai žmogiška.Aš dirbu. Aš kovoju.

Daug ką išgyvenau, bet ši našta, kurią nešiojuosi, lydi mane kasdien jau daugelį metų. Ne akivaizdžiai. Ne šaukianti.

Ji nepakeliama.

Viskas prasidėjo nuo senos paskolos. Dėl bedarbystės sutartis buvo nutraukta, ji pateko į išieškojimą, o aš pagal susitarimą mokėjau, ką galėjau. Mokėjau, o skola vis augo. Pradinė 3 mln. forintų (apie 7500 eurų) skola dabar yra 8 mln. forintų (apie 20 000 eurų).

Dabar pagaliau turiu galimybę:

Jei sugebėsiu surinkti likusią pagrindinę sumą, jie atleis nuo palūkanų.

Tai gali būti taškas, kai praeitis baigiasi ir mes galime pradėti viską iš naujo.

Dalį jau galėčiau surinkti.

Dėl likusios dalies dabar prašau pagalbos - ne prabangos, ne troškimų, o aiškumo, oro, ramybės.

Ši našta jau nebe tik traukia mano mintis žemyn. Pastaruoju metu nuo jos man darosi fiziškai bloga. Man dažnai būna silpna, karščiuoju. Ir žinau, kas tai sukelia: šis dusinantis beviltiškumas, kuriam nenoriu leisti nugalėti.

Negaliu žvelgti į ateitį, kol ši skola yra čia. Joks bankas su manimi nekalbės. Negaliu tikėtis net kelių šimtų tūkstančių forintų iš sistemos.

Bijau, kas būtų, jei kas nors nutiktų. Jei neteksiu mamos arba kas nors staiga nutiks ne taip, kaip reikia, - gali dingti net tai, ką mano šeima sukaupė per kraują ir prakaitą.

Tai ne tik pinigai. Tai yra mano gyvenimo raktas.

Jei kada nors esate atsidūrę tokioje situacijoje, žinote, koks jausmas, kai prašote nebe pinigų - prašote oro.

Jei jaučiate, kad galite padėti, žinokite: jūs ne tik panaikinate skolą - jūs padedate žmogui išgyventi.

Ačiū, kad skaitote. Kiekviena pagalba man gali būti nauja diena. Diena, kuri neprasideda nuo naštos.