Geros dienos visiems! Niekada niekieno neprašiau jokios pagalbos, todėl dabar man nelengva pradėti pasakoti savo istoriją. Galbūt paprasčiausia bus, jei ją papasakosiu. Pažadu, kad stengsiuosi išdėstyti viską kuo trumpiau.Po beveik 30 metų nuomos gyvenimo 2006 m. įsigijau namą, paėmęs paskolą Šveicarijos frankais. De, deja, paskolos įmokos augo tokiu tempu, kad turėjau dirbti net trijose darbovietėse, kad galėčiau jas sumokėti.Nesirūpinau savimi, todėl dėl ligos 2007 m. lapkričio mėn. patekau į ligoninę...Po 10 dienų išėjau iš ligoninės ir tuoj pat nusprendžiau parduoti namą. Man pasisekė, kad paskolą paėmiau ne namui (nes nė viena bankas jos nesuteikė), o pažįstamo nekilnojamajam turtui, už kurį gavome 4,2 mln.Tačiau ir už jį turėjau sumokėti, nes niekada nebūčiau pasinaudojęs jo geranoriškumu, be to, tai buvo mano skola. 2008 m. ankstyvą pavasarį pardaviau nekilnojamąjį turtą ir viską sumokėjau į savo skolą, bet, deja, to nepakako.Grįžau gyventi į Budapeštą, ten išsinuomojau mažytę butą ir mokėjau įmokas iki 2014 m. Tuo metu dirbau keliose vietose, nors niekas nenorėjo manęs registruoti.Vėliau, 2015 m., didžiausias šalies bankas pasigailėjo manęs ir suteikė 1,2 mln. paskolą kaip asmeninę paskolą. Žinoma, tai jau tada buvo nedidelė suma, bet bent jau ją gavau.Iš šių pinigų stebuklingu būdu pavyko nusipirkti 16 kv. m ploto namelį su mediniu karkasu netoli Tokodo, kuris žemės registre buvo įregistruotas kaip iš žemės ūkio paskirties išimta teritorija. Tai reiškia, kad ten nebuvo galima nuolat gyventi.Nepaisant to, ten gyvenau 2 metus, tiesa, elektrą įvedžiau pats, ir gyvenamąjį būstą taip pat pats įrengiau, bet tuo metu tai buvo viskas, ir aš tuo džiaugiausi. Nors tai buvo šiek tiek klajokliškas gyvenimo būdas, man jis nebuvo svetimas. Esu ištvėręs ir daug sunkesnių dalykų...Mėgau tą mažą medinį namelį, ir jei būtų buvusi bent menkiausia viltis, kad kada nors jis bus pripažintas tinkamu gyvenamuoju namu ar bent jau statybos sklypu, niekada nebūčiau jo pardavęs.De, deja, tokia forma ten pasilikti negalėjau. Taigi vėl kreipiausi į savo mėgstamą bankomatą, ir jie mielai pasiūlė 3 milijonų asmeninę paskolą.Pavyko parduoti medinį namą už labai gerą kainą, taigi kartu su paskola liko 4,2 milijono, iš kurių turėjau rasti namą. Radau baisios būklės nekilnojamąjį turtą. Viskas buvo siaubinga, beveik beviltiška.Juk 150–200 km atstumu buvo griūvančios namai be tvorų už 3,5 mln., su didžiuliais įtrūkimais namuose ir pan... Galiausiai 2018 m. rugpjūčio mėnesį radau dabartinį namą.Jis taip pat buvo baisioje būklėje, bet jau negalėjau atidėlioti pirkimo, nes pagal sutartį rudenį turėjau atiduoti medinį namą. Tačiau privalumas buvo tas, kad netoli geležinkelio stoties, o iki Budapešto tik 86 km.Man tai svarbus aspektas, nes dabar ir visada dirbu Budapešte. Per beveik 8 metus pavyko jį padaryti tinkamą gyventi, vidus dabar jau priimtinos būklės, bet tai kainavo siaubingai daug pinigų.Reikėjo pakeisti visas duris ir langus, visose patalpose įbetonuoti grindis, o po to jas iškloti. Įrengti vonios kambarį, taip pat virtuvę. Įrengti kanalizaciją, o po to sienas apkalti gipso kartonu, nes jos buvo tiesiog bjaurios.Žinoma, gipso kartono montavimas taip pat nėra paprastas, nes negalima klijuoti ant molinių sienų, nes tai visiškai uždaro molio vėdinimą, todėl pirmiausia reikia pritvirtinti prie sienos medinius rėmus, o ant jų galima prisukti gipso kartoną.Sode, t. y. sklype, jau nieko negalėjau tobulinti, nes tam niekada nelikdavo pinigų. Tai, ką galėjau padaryti be pinigų, ir padariau, pvz., išroviau senus vynmedžius, krūmus, medelius ir pan...Deja, neturiu didelių vartų, nes jei juos įrengčiau, tektų perstatyti ir tvorą, o tai būtų dar vienas išlaidų šaltinis. Daug svarbiau yra stogo konstrukcija. Apie stogo konstrukciją visiškai nieko neišmanau, net nedrįstu prie jos prisiliesti.Kai kur jis jau beveik įgriuvo, bet, deja, negaliu ir nedrįstu imti daugiau paskolų. Šiuo metu mano mėnesinė įmoka yra 230 tūkst., ir ją turiu mokėti dar 84 mėnesius.Bankas jau nebesuteikia paskolos, nes mano grynasis atlyginimas nesiekia 500 tūkst. Tačiau net jei suteiktų, su 1 mln. niekur nenukeliausiu, nes šis stogas turi būti visiškai pakeistas, o tai tikrai kainuotų 5 mln.Apsvarstiau galimybę parduoti, bet būtent dėl stogo būklės vertė būtų labai sumažinta... na, ir dėl išorės apdailos, nes ji taip pat bjauri. Jau daug dirbau su ja ir nenoriu parduoti už grašius.Man 58 metai, daug ką darau, bet dar kartą to neimčiau iš naujo, nes tai buvo siaubingai sunkus ir kankinantis darbas. Grįžau namo po 24 valandų budėjimo ir pradėjau klijuoti kartoną 30 laipsnių karštyje...Tai buvo žudantis darbas. Tai padariau prieš 3 metus. Žinoma, kiekvienas turi savo rūpesčių ir problemų, tai gerai žinau, nes dirbu būtent tokioje darbo aplinkoje. Su žmonėmis, kurie neturi nei šansų, nei vilties gyventi geresnį gyvenimą ateityje.Bet apie tai geriau nepasakosiu, nes visa tai ilga ir labai sudėtinga. Aš pats taip pat pradėjau savo gyvenimo kelią su didžiosiomis raidėmis: „Eik, kur nori! Jei numirsi, net nenoriu apie tai žinoti.“ Visa tai įvyko 1984 m. kovo mėnesį. Tada nuėjau į tuomet dar egzistavusią Barta pusztos geležinkelio stotį ir įsėdau į atvykstantį traukinį, kuris mane atvežė į Budapeštą.Į kupė neįėjau, o lauke, perone – tuometiniuose vagonuose dar buvo sėdynės – atsisėdau, ir staiga, pravažiavus Ceglédą, atėjo bilietų tikrintojas.Jis paprašė bilieto, o aš pasakiau, kad jo neturiu, pažvelgiau į save – mano veidas buvo visas kruvinas dėl sulaužytos nosies, o jis tik numojo ranka ir paliko mane ramybėje. Kai traukinys įvažiavo į Vakarų stotį, visi išlipo, o aš tik sėdėjau ten, mąstydamas, ką dabar daryti.Tada susiėmiau ir sutvarkiau mintis. Atsistok, surask tualetą ir nusiprausk veidą. Tai pirmas dalykas. Taip ir padariau. Tada labai išalkau,prisiminiau, kad žmonės palieka alaus butelius traukinyje, tad laukiau atvykstančio traukinio, ir kai visi išlipo, aš per jį prabėgau dar prieš valytojus ir surinkau gal dvidešimt butelių, vos galėjau juos nešti.Tada paklausiau žmonių, kur galėčiau jas iškeisti, nes nieko nežinojau tame didžiuliame nuodėmingame mieste. Visi sakė, kad „Skála“ prekybos centre, tad nuėjau ten ir iš karto gavau 42 forintus.42 forintus, suprantate??? Tai milžiniška suma! Tuomet man tai buvo tikra turtas. Pusė litro pieno kainavo 2,80, 5 dekalai sviesto – 3 forintus, o ketvirtis kilogramo duonos – 2 forintus, ir štai jau paruoštas valgis! Bet kur man tai suvalgyti? Išsirinkau greitąjį traukinį, kuris išvyks dar gerokai vėliau, ir jame suvalgiau savo vakarienę. Supratau, kad tai veikia, ir kad ateityje galėsiu tai daryti.Taigi likau Vakarų stotyje ir rinkau stiklines, taip turėjau ką valgyti, taip pat turėjau pinigų telefonui ir skelbimų laikraščiui... nes juk nebuvo interneto, išmaniųjų telefonų ir kitų dalykų...:Naktimis miegodavau greituosiuose traukiniuose, kurie neišvykdavo, nors policininkai kartais mane sumušdavo guminėmis lazdomis, nes valytojai labai nekenčia manęs už tai, kad surenku iš jų tuščius stiklainius traukiniuose,todėl jie dažnai pranešdavo policijai, kad aš miegu X vagone. Bet tada aš persėsdavau į kitą traukinį. Tuo tarpu dienomis pirmiausia ieškojau darbo vietos. Niekur manęs nepriėmė.Nesupratau, kodėl manęs nepriima net į pačią menkiausią darbą. Buvau gana kvailas. Manęs nepriėmė, nes man dar nebuvo suėję 16 metų. Tik po dešimtojo atmetimo pagaliau tai supratau.Būtent grįžau iš Šiaurės transporto priemonių remonto gamyklos Orczy aikštės link pėsčiomis – nes visur eidavau pėsčiomis, viena vertus, nes nebebuvo pinigų bilietui, kita vertus, nes norėjau pažinti Budapeštą – kai pamačiau milžinišką gamyklą, pavadintą „Ganz Mávag“.Nusprendžiau įeiti, kad ir kas bebūtų. Nesvarbu, kokį darbą, atliksiu bet ką, tik kad būtų. Bet vėl tas pats scenarijus: dar neturiu 16 metų ir pan...tuomet ten, giliai viduje, mane apėmė kartėlis, to jausmo negaliu apibūdinti žodžiais. Aš neverkiau, nes buvau pripratęs, kad negalima, juk koks vyras verkia? Bet buvau giliai nusiminęs ir ėmiau maldauti.Pažadėjau viską, sutikau su viskuo, net pasakiau, kad man pakaks pusės atlyginimo, palyginti su kitais, tik kad mane priimtų. Paklausė, kur gyvenu, pasakiau, kad prie Nyugati stoties :) Bet, žinoma, mano asmens tapatybės kortelėje buvo nurodytas adresas Barta puszta... o tai, be abejo, yra už 130 km. Aš išsigalvojau, kad esu Budapešte tik keletą dienų ir pan...Kas galiausiai buvo tiesa. Bet negalėjau pasakyti, kad gyvenu Nyugatinėje :) Svarbiausia, kad skyriaus vadovas, kuris buvo be galo empatiškas žmogus, pasigailėjo manęs ir įdarbino sandėlio pagalbiniu darbininku.Tuo metu man tai buvo viršūnė. Jis pasakė, kada kitą dieną turėčiau eiti į medicininį tinkamumo patikrinimą ir pan., bet mintimis aš jau buvau kitur. Labai džiaugiausi, kad tą dieną sau padovanojau ypatingą vakarienę.Surinkau dar daugiau stiklinių ir nusipirkau 20 deka dešros prie įprasto pieno, sviesto ir duonos. Man jau net nerūpėjo, jei policininkas kartą ar du kartus man smogtų gumine lazda...man tai nerūpėjo. Turėjau darbą, o tai tuomet reiškė gyvenimą! Na, darbo pradžia taip pat nebuvo lengva. Buvau neišsilavinęs ir pripratęs, kad kaime iš kiekvienos užduoties reikia išspausti maksimumą.Įėjau į didelę gamyklą, susipažinau su grupe, kurią sudarė 7 žmonės kartu su manimi, ir grupės vadovė pasakė: „Sėskis, Laci, ramiai papusryčiauk.“ Jaučiausi labai blogai, gėdijausi net to, kad egzistuoju...Aš nevalgau pusryčių.Tiek pasakiau ir paklausiau, ką čia reikia daryti? Grupės vadovė palydėjo mane į sandėlio galą ir išsamiai parodė, kaip reikia suskaičiuoti medžiagą, užrašyti ant šio popieriaus medžiagos pavadinimą, kodo numerį ir pan., taip pat vienetų skaičių bei datą.Gerai, pagalvojau. Ir iš karto ėmiausi darbo. Sandėlyje buvo 12 lentynų eilių, o aš iki 11.40 val. apdorojau 3 eiles. Grupės vadovas buvo sandėlio biure, derino kartonines dėžes su sandėlininku, todėl nematė, kaip man sekasi. Tik 11.40 val. reikėjo sustoti, nes reikėjo eiti pietauti, ir tada jis ant manęs užsipuolė. „Ką tu padarei, Laci??? – paklausė jis... Aš tik stovėjau ir gėdijausi, nes tikrai kažką sugadinu... „Padarei pusės mėnesio darbą? Negalima! Kaip mes čia išbūsime du mėnesius, jei per pirmąsias dvi dienas jau beveik pusė įrašų yra padaryta?“ Tada jis paaiškino, kad aš įrašau vieną dalyką, po to pailsiu... arba nueisiu į „Cantin“, arba pasivaikščiosiu...Na, nuo to momento jau žinojau, kad čia kitokia darbo etika :) Bet iš karto prisitaikiau, nes bijojau, kad mane išsiųs. Taigi tuo metu jau turėjau darbą, bet dar reikėjo išspręsti apgyvendinimo klausimą. Be nė vieno forinto neturėjau didelių šansų kur nors rasti nuomą.Jau 23 dienas „gyvenau“ Vakarų geležinkelio stotyje, o geležinkelio darbuotojai ir policininkai vis griežčiau į mane žiūrėjo, taigi situacija ėmė kaisti, turėjau kažką rasti, ir tai skubiai.Ant stulpo radau skelbimą, kuriame ieškoma kambario bendrakurčio už 870 Ft per mėnesį. Man tai galėtų būti puiku. Paskambinau nurodytu telefono numeriu ir nuvykau į Óbudą, bet ten jau ne pėsčiomis, o 60-uoju autobusu :) Mane pasitiko labai pagyvenusi pora, vyras parodė kambarį, kuris buvo atskiras mažas priestatas. Jame buvo dvi lovos, stalas, dvi kėdės ir krosnelė. Pasakiau, kad man tai tiesiog tobulumas.Artėjo mėnesio pabaiga, o algą gausiu tik po keliolikos dienų. Bet pagalvojau, kad nieko baisaus, kol kas tiesiog apsistosiu „Nyugati“ rajone.Susitarėme, kad ateisiu kito mėnesio 10 dieną, nes tada jau galėsiu sumokėti, o jie paklausė, kur dabar gyvenu. Aš pasakiau, kad „Nyugatibėje“. Kaip tik atsisveikinau su jais, kai ponia kažką pašnibždėjo ponui į ausį.Galbūt nuėjau kokius penkiolika metrų ir viduje buvau laimingas... labai laimingas, nes turėsiu kur miegoti, valgyti ir t. t...Tuomet išgirdau, kaip ponas šaukia: „Jaunuoli, grįžk atgal!“ Aš ten atsidūriau per minutę, nes maniau, kad jie persigalvojo. Galiausiai taip, jie persigalvojo, tik ne taip, kaip aš maniau. Jis tarė: „ „Aš su žmona pasitarėme ir nusprendėme, kad galite įsikraustyti jau šiandien, jei jums tai tinka, o mokestį sumokėsite, kai gausite algą.“ Aš tikrai negalėjau verkti, nes tai visada buvo draudžiama, bet tada mano akys prisipildė ašarų, nežinojau, ką pasakyti...Ašaros tekėjo man per veidą, dėdė tai pastebėjo, uždėjo ranką man ant peties ir pasakė tik tiek: „Eik“. Žinojau, kad tą vakarą nebevalgysiu, nes suskaičiavau, kad kai grįšiu į vakarų pusę, surinksiu stiklų.Bet kam tai rūpėjo? Vaikystėje irgi labai badaudavau, tai ne tokia didelė problema. Išgėriau daug vandens, bet vis dar vos galėjau suvokti, kas įvyko. Ir apie tai, kokie geri žmonės jie buvo, turiu dar vieną istoriją. 1984 m. Kalėdos.Mano mėnesinis atlyginimas buvo 2800 Ft. Tai tikrai labai mažai, bet aš susitvarkydavau. Sumokėdavau už nuomą, kai reikėdavo kokių nors drabužių ar batų, tada juos nusipirkdavau, o likusią dalį paskirstydavau dienoms.Žinoma, pasitaikydavo, kad negalėdavau atsispirti, pavyzdžiui, pyragėliui... tai yra, išleisdavau kitai dienai skirtus pinigus. Na, tada vieną dieną nevalgydavau ir vėl būdavau tvarkingas.Sunkiausios buvo šventinės dienos. Tuomet galvoje visada sukosi tik mintys apie valgį, nes neturėjau kuo užimti savo minčių. Kalėdos man tuomet buvo siaubingos.Visi mano kolegos pasakojo, kam kokias dovanas planuoja, kokius patiekalus ruošia ir pan... Aš jau nekenčiau net to klausytis. 1984 m. gruodžio 23 d. nuėjau į didelį prekybos centrą Batthyányi aikštėje ir nusipirkau po vieną konservų skardinę kiekvienai dienai.Galėjau sau leisti šią prabangą, nes už labai gerą darbą gavau 100 forintų premiją. Taigi kiekvienai šventės dienai teko po vieną konservų skardinę, be įprastų pieno, sviesto ir duonos.Kūčių vakarą gulėjau lovoje, prisiminiau praėjusių Kalėdų siaubus, kurie įvyko sodyboje... ir tada pasigirdo tylus beldimas... Tada kažkas paklausė: „-Laci namuose?“ Atidariau duris, ir priešais mane stovėjo dėdė su rankoje laikomu, servetėle uždengtu lėkštės... Jis atnešė man 2 gabaliukus keptos mėsos su bulvių koše... ir dar atsiprašė, kad jie kepa aliejuje, o ne taukuose...Pavyko tik išspausti „labai ačiū“. Jis palinkėjo gero apetito ir malonių Kalėdų, tada išėjo. Vėl buvau visiškai priblokštas... bet alkis – didis valdovas. Per akimirką viską sušėriau.Galėčiau rašyti dar ilgai, bet nežinau, ar kam nors tai apskritai įdomu. Todėl dabar atsisveikinu ir iš anksto dėkoju už jūsų pagalbą, bet jei perskaitėte mano tekstą vien iš smalsumo, už tai taip pat esu labai dėkingas!