Sveiki visi. Esu pensininkas, kurį po 14 metų santykių su moterimi išmetė iš namų kaip šiukšlę. Gyvenime niekam nepadariau nieko blogo, tuo labiau savo šeimai. Šių metų spalio mėnesį mano partnerė pasakė, kad manęs nemyli ir nori susikurti gyvenimą su kuo kitu, o aš turiu išsikraustyti. Aš tai padariau. Nekovojau dėl jos, nes tai buvo pasmerktas žlugti. Likau vienas. Be namų, išėjau su maišais drabužių. Palikau namą, automobilį – viską, dėl ko dirbau. Dabar neturiu net pagrindinių poreikių, net duonos trūksta. Pensioną, kurią gaunu, sudaro 1950 PLN. Iš jų 1200 eina už buto, tiksliau rūsio, nuomą. Širdis man jau keletą kartų lūžo iš sielvarto, skausmo dėl to, kaip galima elgtis su žmogumi, kuris daugiau nei dešimt metų rūpinosi šeima, namais. Niekada nesuteikiau priežasties neištikimybei, niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu. Buvau, stengiausi būti geru tėvu, partneriu. Tėvu, nes turime bendrą vaiką, dukrą, kuri lapkričio 30 d. sulaukė 13 metų. Vaikas verkė, kai mama mane išmetė iš namų. Tai man taip skaudėjo, buvau toks bejėgis. Per tuos metus šeimos labui įsiskolinau bankams, kad galėčiau suremontuoti namą, kuriame gyvenome. Namai liko partneriai, o skolos – man. Dėl viso to bandžiau nusižudyti, bet dėka savo darbdavio išvengiau mirties. Dabar žinau, kad tai buvo labai kvailas sprendimas. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad praradau ir darbą, nes, deja, esu atleistas. Dabar nesugebu susitaikyti su visa tuo, o dar ir paaiškėjo, kad turėsiu išsikraustyti iš nuomojamo buto, nes savininkui tai per didelės išlaidos. Ir vėl į galvą ateina kvailos mintys. Žinau, kad tie pinigai neatstatys mano šeimos, nepirksiu buto, bet jie leistų sumažinti skolas. Galbūt netgi padėtų man atsistoti ant kojų. Pats su tuo nesusitvarkysiu. Esu vertingas žmogus, tik be pagalbos nesugebėsiu. Prašau visų, kurie norėtų ir turi širdį, padėti. Bijau, kad jei niekas man neišties pagalbos rankos, baigsis blogai. O aš norėčiau gyventi ir būti kam nors reikalingas.