Mia turėjo viską... beveik.

Ji vadovavo nedidelei kaimo kavinei, buvo didžiuojasi savo motinystės vaidmeniu, tačiau nebegalėjo toliau gyventi smurtinio santykio sąlygomis, ir kai pagaliau surinko drąsą, prieš penkerius metus išsiskyrė.

15 metų fizinio ir psichologinio smurto nebuvo pakankamai, kai paaiškėjo, kad jos vyras serga vėžiu, ji liko šalia jo dar trejus metus, kol jis pasveiko.

Ji manė, kad dabar viskas bus tik geriau. Ji nesigailėjo, kad liko viena su paaugle dukra, hipotekos paskola, verslu per pandemiją, kovojo nepalūžusi, bet veltui! Skyrybos atėmė mažą kavinę, kurioje per metus ji sukūrė tikrą bendruomenę, organizavo aukų rinkimą benamių kačių sterilizacijai, kurias maitino, dalino maistą vargstantiems, rengė vietos menininkų parodas, pandemijos metu organizavo Kalėdų mugę, kad pralinksmintų vietos bendruomenę...

Ji jautė, kad viskas, ką taip entuziastingai kūrė, dingo. Ji bandė išlikti aktyvi, iš karto ėmėsi darbo, bet jos santaupos greitai išseko.

Mia šiandien, praėjus penkeriems metams, dirba net dviejuose darbuose, tačiau dirba tik tam, kad išgyventų; ne tik kad negali atidėti pinigų savo svajonei vėl pradėti kokį nors kūrybinį ir visuomenei naudingą verslą, bet ir sąskaitų apmokėjimas jai kelia didelių problemų. Tai ją visiškai išsekina. Ji parduoda namą, kuriame gyvena, ir svajoja, kad už gautą dalį persikels į Pietų Italiją ir pradės gyvenimą iš naujo, bet šie penkeri metai beprasmiškos kovos ją palaužė, kad ir kokia stipri ji bebūtų. Ji visada kovojo už kitus ir rėmė savirealizacijos siekiančias MOTERIS, bet dabar ji pavargo.

Jei gali padėti šiai drąsiai moteriai susigrąžinti gyvenimą ir savigarbą, prašau, padaryk tai!

ŠI MOTERIS – TAI AŠ

Padėk surinkti kapitalą, reikalingą mažam verslui!

Su meile,

Mia