Ilgai galvojau, ar prašyti paramos čia, nes akivaizdu, kad daugelis čia renkančiųjų lėšas susiduria su didesnėmis tragedijomis ir problemomis nei aš. Tačiau nusprendžiau tai padaryti, kai nustojau matyti šviesą tunelio gale.

Į didžiules skolas įklimpau dėl savo merginos (mes nebesame kartu) ir savo kvailumo.

Susipažinau su ja internete, greitai susibičiuliavome ir tapome pora. Buvau labai laimingas, nes ji buvo mano pirmoji mergina, o žinote, kaip būna.... įsimylėjęs žmogus ir todėl labai pasitikintis, apakęs.... man atrodė, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Pagaliau turėjau savo šeimą... mano didžiausią, daugybę, daugybę metų trukusią svajonę. Po kelerių bendro gyvenimo metų ji įtikino mane paimti paskolą automobiliui įsigyti. Ji neturi jokio kreditingumo, nes tuo metu nedirbo, bet pažadėjo, kad mokės 500+ (valstybės parama turintiems vaiką) įmokų (ji turėjo vaiką iš ankstesnių santykių), be to, kai tik turės automobilį, greitai susiras darbą. Aš sutikau. Kai atvažiavo automobilis, ji sugalvojo atidaryti nedidelę buitinės chemijos parduotuvę. Ji ilgai bandė mane įtikinti, o aš nenorėjau, nes nieko neišmanau apie parduotuvės valdymą ir panašiai. Ji pasakė, kad viskuo, kas susiję su parduotuve ir buhalterija, rūpinsis ji, nes turi tam žinių ir patirties. Aš vėl ja patikėjau ir mes turėjome parduotuvę. Džiaugiausi, kad turime kažką savo, savo verslą.... žinoma, paėmiau dar vieną paskolą jai atidaryti. Džiaugsmas truko neilgai. Patyriau pirmąjį šoką, kai bankas man pranešė, kad dėl įmokų už automobilį nemokėjimo nutraukia sutartį ir perima automobilį. Mergina manęs atsiprašinėjo, verkė, kad taip, tai jos kaltė, nes iš tikrųjų nemokėjo, bet ji nenorėjo man sakyti, kad pinigus turėjo išleisti kažkam kitam, ir kad atsiprašo, jog nuslėpė nuo manęs informaciją iš banko. Aš ją mylėjau ir tikėjau, kad visa tai buvo nesėkmė, bet mes susitvarkysime. Tikėjau, kad paskola susitvarkys pati, nes automobilis buvo įsigytas už didesnę sumą nei paskola, ir kad ji savaime atsipirks. Paaiškėjo, kad labai klydau, nes banko pasamdytas vertintojas jį įvertino mažiau nei 1/3 rinkos vertės. Pasirodo, vertintojas nustatė daug išorinių automobilio defektų (ir labai bendrų vidinių), todėl sumažino vertę. Be to, jis neatsižvelgė į visą automobilio įrangą, todėl taip pat sumažino vertę. Kur kas įdomiau, kai palygini vertintojo ataskaitą su protokolu, kuris buvo parengtas, kai banko darbuotojas atsiėmė iš manęs automobilį. Ataskaitoje nurodyta daugybė automobilio apgadinimų, tačiau jų nebuvo ir nėra, kai buvo pasirašytas protokolas. Vyšnia ant torto - protokole ir ataskaitoje įrašyti odometro parodymai. Jis labai skiriasi, o tai reiškia, kad kažkas juo važinėjo nuo tada, kai perdaviau automobilį bankui, iki tol, kol prie jo priėjo vertintojas. Mano skundai bankui buvo bergždi, o advokato, kuris galėtų man padėti, neradau. Visi atsistatydino, kai išgirdo banko pavadinimą. Aš buvau sugniuždytas. Vėliau nutiko dar blogesnių dalykų... parduotuvei sekėsi ne itin gerai. Dar vienas merginos smūgis... ji paėmė prekes, pasirašė sutartis, bet nesumokėjo. Ji ir vėl viską nuo manęs nuslėpė, o aš supratau per vėlai. Nepaisant to, kad parduotuvė buvo iš karto uždaryta, ant jos liko skolų. Jų negalėjau grąžinti, o daugeliu atvejų net nežinojau apie skolą vienai ar kitai įmonei. Apie tokius dalykus sužinojau jau antstolio etape. Teisininkai numojo ranka sakydami: "buvo įgaliojimo prezumpcija, todėl viskas ant jūsų pečių". Buvo prieita iki to, kad su tais pinigais, kuriuos man paliko antstolis, turėjau rinktis: arba padengti kitus įsipareigojimus, kuriuos iki tol normaliai mokėjau, arba turėti iš ko valgyti ir gyventi. Akivaizdu, kad tai galiausiai lėmė tolesnių antstolių vykdomųjų bylų eskalavimą. Šiandien man 41 metai ir aš visiškai nieko neturiu.... Nematau savo ateities ... nors dirbu tas pačias palūkanas už skolas, vykdymo mokesčius ir visa kita.... tai viršija mano finansines galimybes ir žinau, kad pati nesugebėsiu jų sumokėti iki gyvenimo pabaigos. Gyvenimo svajonė nuėjo perniek. Gyvenu šiose skolose jau 8 metus ir niekada nežinau, ar staiga neatsiras dar kokia nors skola, kokia nors kita skola, kurią sugeneravo ir nuo manęs nuslėpė mano buvęs vyras. Šią baimę sustiprina tai, kad net praėjus metams po parduotuvės uždarymo iš tikrųjų kažkas atsiranda.... trumpai tariant, mano buvusioji pateko į kalėjimą dėl to, kad žmonės negavo daiktų, už kuriuos sumokėjo aukcionų portaluose.... o pardavimas vyko taip, tarsi aš juos parduočiau. Paskui per teismo posėdžius sužinojau, kad kai ji buvo su manimi, ji vis tiek mane dulkino. Mokėsiu už savo svajonę turėti santykius, būti mylimam visą likusį gyvenimą.... Nežinau, kokias nuotraukas čia pridėti, ar ko nors trūksta. Praneškite man, jei kas nors norėtų sužinoti daugiau.

Ilgai galvojau, ar prašyti čia paramos, nes matote, kad daugelis čia esančių lašų yra apie didesnes tragedijas ir problemas nei aš. Vis dėlto nusprendžiau tai padaryti tuo metu, kai jau nebegalėjau matyti šviesos tunelio gale.

Dėl savo merginos (mes nebesame kartu) ir savo kvailumo įklimpau į didžiules skolas.

Susipažinau su ja internete, greitai tarp mūsų įsižiebė kibirkštis ir tapome pora. Buvau mega laimingas, nes ji buvo mano pirmoji mergina, o juk žinote, kaip būna... įsimylėjęs ir todėl labai patiklus, apakęs žmogus... Maniau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Pagaliau turėjau savo šeimą... mano didžiausia, visą gyvenimą trukusi svajonė, apie kurią svajojau daugybę, daugybę metų. Po kelerių bendro gyvenimo metų ji įtikino mane paimti paskolą automobiliui pirkti. Ji neturi kreditingumo, nes tuo metu nedirbo, bet pažadėjo, kad mokės įmokas su 500+ (turėjo vaiką iš ankstesnių santykių), be to, kai tik turės automobilį, greitai susiras darbą. Aš sutikau. Kai atvažiavo automobilis, ji sugalvojo, kad turėtume atidaryti nedidelę buitinės chemijos parduotuvę. Ji ilgai mane įkalbinėjo, o aš nesiryžau, nes nieko neišmanau apie parduotuvės valdymą. Ji pasakė, kad rūpinsis parduotuve ir buhalterija, nes turi žinių ir patirties. Vėl ja patikėjau ir mes turėjome parduotuvę. Buvau laimingas, kad turime kažką savo, savo verslą... Žinoma, paėmiau dar vieną paskolą jai atidaryti. Džiaugsmas truko neilgai. Pirmąjį šoką patyriau, kai bankas man pranešė, kad dėl įmokų už automobilį nemokėjimo nutraukia sutartį ir perima automobilį. Draugė manęs atsiprašinėjo, verkė, kad taip, tai buvo jos kaltė, nes ji nemokėjo įmokų, bet nenorėjo man sakyti, kad pinigus turėjo išleisti kažkam kitam, ir kad jai gaila, jog nuslėpė nuo manęs informaciją iš banko. Aš ją mylėjau ir tikėjau, kad visa tai buvo nesėkmė, bet mes susitvarkysime. Tikėjau, kad paskola "susitvarkys pati", nes automobilis buvo nupirktas už daugiau pinigų nei paskola ir kad jis atsipirks. Paaiškėjo, kad labai klydau, nes banko pasamdytas ekspertas jį įvertino mažiau nei trečdaliu rinkos vertės. Pasirodo, vertintojas nustatė daug išorinių automobilio defektų (taip pat labai bendrų vidinių defektų), todėl sumažino vertę. Be to, jis neatsižvelgė į visą automobilio įrangą, o tai taip pat sumažino vertę. Daug įdomiau palyginti vertintojo ataskaitą su ataskaita, kuri buvo parengta, kai banko darbuotojas iš manęs atsiėmė automobilį. Ataskaitoje atsiranda daug automobilio apgadinimų, tačiau jų nebuvo, kai ataskaita buvo pasirašyta, ir jų nėra. Traškučiai ant torto - ataskaitoje ir ataskaitoje nurodyti odometro parodymai. Jie labai skiriasi, o tai reiškia, kad kažkas važinėjo automobiliu nuo tada, kai perdaviau jį bankui, iki tol, kol jį perėmė vertintojas. Mano skundai bankui buvo bevaisiai, taip pat negalėjau rasti advokato, kuris man padėtų. Visi, išgirdę banko pavadinimą, pasidavė. Buvau sugniuždytas. Dar blogiau buvo vėliau... parduotuvei nesisekė. Dar vienas merginos smūgis... ji imdavo prekes, pasirašydavo sutartis, bet neatsiskaitydavo. Ji ir vėl viską nuo manęs slėpė, o aš supratau per vėlai. Nepaisant to, kad parduotuvė iš karto buvo uždaryta, joje buvo skolų. Nebuvau pajėgus jų sumokėti, o daugeliu atvejų net nežinojau, kad esu skolingas vienai ar kitai įmonei. Apie tokius dalykus sužinojau antstolio etape. Teisininkai skėsčiojo rankomis, sakydami, kad "buvo įgaliojimo prezumpcija, todėl viskas krenta ant jūsų galvos". Priėjau iki to, kad su tais pinigais, kuriuos man paliko antstolis, turėjau rinktis: arba sumokėti kitas skolas, kurias mokėjau normaliai, arba turėti iš ko valgyti ir pragyventi. Akivaizdu, kad dėl to galiausiai antstoliai ėmė intensyvinti tolesnius vykdymo veiksmus.

Šiandien man 41-eri ir aš neturiu visiškai nieko... nematau savo ateities... nors dirbu su tomis pačiomis skolų palūkanomis, vykdymo mokesčiais ir visa kita... tai viršija mano finansines galimybes ir aš žinau, kad negalėsiu pats to sumokėti iki gyvenimo pabaigos. Pagal mano banko informaciją, šiuo metu suma, susidariusi dėl išieškojimo iš mano banko sąskaitos, yra daugiau kaip 220000zł. Viso gyvenimo svajonė nuėjo vėjais. Gyvenu su šia skola jau 8 metus ir niekada nežinau, ar staiga neatsiras dar kokia nors skola, kokia nors kita skola, kurią sugeneravo mano buvusi draugė ir nuslėpė nuo manęs. Šią baimę didina tai, kad net praėjus metams po parduotuvės uždarymo iš tikrųjų kažkas atsiranda... Trumpai tariant, mano buvusioji pateko į kalėjimą už tai, kad žmonės negavo daiktų, už kuriuos sumokėjo pas ją aukciono portale...., o pardavimas buvo vykdomas taip, lyg aš juos parduočiau. Paskui per teismo posėdžius sužinojau, kad, kai ji buvo su manimi, vis tiek man dėjo ragus. Visą likusį gyvenimą mokėsiu už savo svajonę turėti santykius, būti mylimas....

Nežinau, kokias nuotraukas čia pridėti, ar ko nors trūksta. Praneškite man, jei kas nors norėtų sužinoti daugiau.