„Mano istorija jau nebe apie netektį. Ji apie išlikimą. Apie tikėjimą. Apie atgimimą.“

2023 m. viename Rumunijos transplantacijos asociacijos (ATR) renginyje pasirodė jauna mergina, kuri atrodė vos išaugusi iš paauglystės, su šviesiu veidu, šilta šypsena visiems, bet ypač su švelniu kuklumu, kuris priversdavo ją pastebėti, nors ji ir nesiekė niekieno dėmesio. Ji pamažu integravosi į bendruomenę, nuolat ieškodama, kaip galėtų padėti. Neseniai ji nusprendė paaukoti savo gimtadienį, kad paremtų asociacijos veiklą.

Jos vardas yra Georgiana, o istorija, slypinti už jos šypsenos... nėra lengva: laimė būti mama buvo sugriauta dėl netikėto nėštumo praradimo. „Būdama 31 metų, mano gyvenimas suskaidėsi į dvi dalis. Gegužės mėnesį praradau nėštumą – trokštamą nėštumą, kuris sustojo 28 savaitę. Tai buvo skausmas, kurį sunku apibūdinti žodžiais, tuštuma, kurios negalima užpildyti, tik nešti toliau“, – pasakoja Georgiana.

Po nėštumo praradimo iškart sekė žinia, kad jai gresia neišvengiamas pavojus: jos inkstai buvo pažeisti ir kasdien vis labiau silpnėjo. Ji pateko į ligoninę Bukarešte, buvo gydoma, patyrė gydymo šalutinius poveikius... ir nė ženklo, kad pasirodytų lauktas rezultatas. Priešingai, įsisenėjusi inkstų nepakankamybė sparčiai progresavo, situacija komplikuojosi klubo nekroze, kurią teko protezuoti... Ir visa tai vyko tuo metu, kai emociškai ją kankino priekaištai, kad ji kalta dėl negimusio vaiko netekties, kad kažkur suklydo, ir kartu su kitomis mintimis tai graužė jos sielą. Inkstai silpnėjo su kiekviena diena, ir ji buvo įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

„Žinojau, kad laikas nebepatikės. Ir vis dėlto, vos po dviejų savaičių nuo to momento, kai gydytojai nusprendė mane paruošti dializei, suskambėjo telefonas, ir taip, 2019 m. gruodžio 8 d., mano gyvenimas vėl pasikeitė. Man buvo suteikta galimybė gyventi naują gyvenimą – be nė vienos dializės dienos. Puikiai prisimenu tą akimirką, kai po pokalbio su gydytoja padėjau ragelį. Visu savo esybe pajutau, kad tas inkstas skirtas man. Kad jis man patikėtas, kad nuo šiol jis priklauso man ir kad mano pareiga yra jį išsaugoti.“

Ir taip ir buvo: tas inkstas jai tiko! Ji jį priėmė su meile ir ėmė saugoti visa savo esybe ir jėga. Bet gyvenimas dar turėjo skausmingą staigmeną:„2023 m. atsidūriau kitoje sudėtingoje situacijoje: skyrybose. Išėjau iš santykių, kuriuose patyriau tiek fizinį, tiek žodinį smurtą. Aš pasinėriau į gilią depresiją, kuri mane nuvedė į tamsias mano proto kerteles. Buvo momentų, kai mano mintys tapdavo pavojingos.“

Tačiau ji turėjo pareigą tam, kuris jai padovanojo gyvenimą, tą funkcionuojantį inkstą, ir negalėjo pasiduoti. Ji lankė psichoterapiją, kurios metu„žingsnis po žingsnio mokiausi atstatyti save. Atrasti save. Pasirinkti save.“

Kadangi paprastai smegenų mirties būsenoje esantis donoras dovanoja du inkstus, kartu su funkcionuojančiu inkstu Georgiana gavo ir „inkstų brolį“, ir jie nusprendė neatsiskirti, o, kai tik įmanoma, priartinti vieną prie kito, ir taip užsimezgė nepaprasta draugystė. O kadangi „inkstų brolis“ jau seniai buvo atradęs ATR ir iš karto pajuto, kad yra bendruomenės dalis, 2023 m. jis įtikino ir Georgianą dalyvauti viename renginyje, po kurio ji taip pat sugrįžo.„ATR sutikau nepaprastų žmonių. Žmonių, kurių istorijos galbūt sunkesnės nei mano, bet kurie spinduliuoja šviesą ir kurių akyse matyti neįtikėtina jėga. Žmones, kurie, nepaisant visų problemų, nusprendžia būti optimistais. Kurie, kaip ir aš, tiki, kad gyvenimas vėl gali nusišypsoti. Tikėjimas Dievu mane išlaikė ant kojų ir suteikė jėgų eiti toliau, o žmonės, kuriuos sutikau, patvirtina, kad aš ne viena, o esu bendruomenės, kurioje žmonės vienas kitą remia, dalis.“

ATR – tai tarpusavio parama, tai klausymasis vieniems kitų, drąsinimas, džiaugsmas ir liūdesys vieniems dėl kitų, o Georgiana tai išreiškia žodžiais, kai prisipažįsta:„Dabar gyvenu gražų gyvenimą. Šalia manęs yra seni ir nauji draugai, žmonės, kurie mane remia, supranta ir vertina. Išmokau, kad skausmas neišnyksta, bet pasikeičia. Jis tampa jėga. Jis tampa pamoka. Jis tampa istorija. O mano istorija nebėra apie netektį. Ji yra apie išlikimą. Apie tikėjimą. Apie atgimimą.“

Ačiū, Georgiana, už pasidalintas mintis ir jausmus bei už tai, kad nusprendei tapti ATR bendruomenės dalimi!