Bára yra mūsų draugė, kurią pažįstame kaip nepaprastai stiprią, darbščią ir mylinčią mamą. Tačiau pastarieji metai jai buvo nepaprastai sunkūs. Ji jau ilgą laiką kovoja už galimybę būti šalia savo mažojo sūnaus, tuo pačiu susiduria su rimtomis teisinėmis ir finansinėmis problemomis, o dabar dar ir praeina sudėtingą onkologinį gydymą.

Šiandien ji ištiko situacija, su kuria ji viena jau nebegali susidoroti. Kyla pavojus, kad dėl buvusio vyro inicijuotos priverstinio išieškojimo procedūros ji neteks savo namų – namo, kuris yra susijęs su jos šeima, vaikyste ir prisiminimais apie tėvą, ir kurį ji norėjo kada nors išsaugoti savo sūnui.

Todėl nusprendėme surengti šią aukų rinkimo akciją ir paprašyti pagalbos jos vardu.

Labai prašome, jei galite, padėkite Barei išsaugoti savo namus, įveikti šį sunkų laikotarpį ir suteikite jai galimybę sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia – į savo sveikatą ir į tai, kad vieną dieną ji vėl galėtų visapusiškai būti savo sūnaus mama.

Kiekvienas įnašas, net ir mažiausias, jai gali būti didžiulė pagalba. O jei negalite paaukoti, mums labai padės ir šios aukų surinkimo akcijos pasidalijimas.

Baros istoriją galite perskaityti žemiau.

Iš visos širdies dėkojame.

Báros draugai

„Jei esate susipažinę su „Seznam Zpráv“ podkastu „Ve stínu“ (Čekijos naujienų portalas), galbūt žinote ir mūsų istoriją.

Esu mylinti penkiametės berniuko mama. Dėl mūsų sūnaus su buvusiu vyru bylinėjamės jau beveik penkerius metus. Nors pirmuosius dvejus su puse jo gyvenimo metų kasdien pati juo rūpinausi, šiandien jis patikėtas tėvo globai, o aš galiu jį matyti tik labai ribotai – 40 valandų per mėnesį, ir už dalį šio laiko netgi turiu mokėti. Jis pas mane namuose nemiegojo jau daugiau nei metus ir aštuonis mėnesius.

Viskas prasidėjo tada, kai išreiškiau rimtus susirūpinimus dėl savo sūnaus saugumo. Tuomet elgiausi kaip mama, norinti apsaugoti savo vaiką. Šie susirūpinimai anksčiau buvo aptarti kai kurių psichologų ir psichiatrų. Tačiau atitinkamos aplinkybės iki šiol nebuvo galutinai išaiškintos policijos, o byla tebėra atidaryta.

Iki šiol nei sūnui, nei mums, tėvams, nebuvo užsakyta jokių ekspertinių išvadų.

Mūsų istoriją išsamiai užfiksavo „Seznam Zpráv“ tyrimo komanda penkių dalių serijoje „Ve stínu“ („Šešėlyje“), o byla tuo tarpu pasiekė net Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Dėl kiekvienos valandos su savo sūnumi kovoju kaip liūtė.

Mano didžiausias noras – vieną dieną vėl būti šalia sūnaus kaip mama – rūpintis juo, vesti jį į darželį, skaityti jam pasakas prieš miegą, apkabinti jį, kai jis bus liūdnas, ir būti jo kasdienio gyvenimo dalimi. Man nepaprastai skaudu, kai susiduriu su situacijomis, kai vaikai ar tėvai iš mano sūnaus darželio ar užsiėmimų grupės net nežino, kad aš esu jo mama, ir jo tėvo partnerę laiko jo mama.

Tačiau dabar mano istorija perėjo į kitą, man egzistencinę, etapą.

Po mūsų santuokos žlugimo ne kartą bandžiau susitarti su mūsų sūnaus tėvu. Deja, jis nėra linkęs eiti į kompromisą, ir net po penkerių metų mums nepavyko užbaigti ilgalaikių ginčų. Priešingai, turiu susidurti su vis naujais ir naujais ieškiniais ar pranešimais...

Remdamasis įsigaliojusiu teismo sprendimu, mūsų sūnaus tėvas dabar iš manęs reikalauja vieno milijono kronų ir bylinėjimosi išlaidų. Dėl šio sprendimo mes pateikėme kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui ir konstitucinį skundą, tačiau be sėkmės – šioje beprecedentėje byloje man atimama galimybė kreiptis į Aukščiausiąjį ir Konstitucinį teismus. Teismai atsisakė nagrinėti šią bylą, nors ieškinys nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas ar nepriimtinas. Toliau eilėje vėl stovi Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre.

Teismo sprendimo dalis yra ir atsiprašymas, be kita ko, paskelbtas mokamu skelbimu, kurio tiksli formuluotė buvo nustatyta teismo tėvo prašymu. Šioje formuluotėje yra teiginių, su kuriais asmeniškai nesutinku ir kurie, mano nuomone, neatitinka nei tiesos, nei tikrovės.

Nors aš nuoširdžiai atsiprašiau mūsų sūnaus tėvo už tai, kad jis galėjo pasijusti įžeistas dėl mano viešų pareiškimų, jis šio atsiprašymo nepriėmė ir reikalauja, kad atsiprašymas būtų pateiktas teismo nustatyta forma, kurią jis taip pat siekia išieškoti priverstine tvarka.

Dėl to dabar susiduriu su keliomis priverstinio vykdymo bylomis, kurias tėvas pradėjo jau pirmąją dieną, kai teismo sprendimas įsigaliojo, ir kurios gali baigtis mūsų namo priverstiniu pardavimu.

O būtent tas namas man reiškia kur kas daugiau nei vien nekilnojamąjį turtą.

Aš jį įsigijau būdama penkiolikos metų po netikėtos tėčio mirties, kuris nebesulaukė jo statybos pabaigos. Kartu su tuomet 23 metų seserimi ir mama likome vienos jį užbaigti. Tai mūsų namai, vieta, susijusi su mano šeima ir mano šaknimis.

Norėjau jį kada nors išsaugoti ir savo sūnui – kaip prisiminimą apie jo protėvius ir kaip vietą, kurioje jis žinos, kad turi savo namus ir savo prieglobstį, kurio niekas iš jo neatims ir į kurį niekas negali pretenduoti. Todėl jo labui įsteigiau patikos fondą, kurio vienintelis naudos gavėjas yra jis. Tačiau net ir šis žingsnis nesibaigė ginču su jo tėvu – priešingai, tėvas dėl to pateikė prieštaravimo ieškinius, skundė į ekonominių nusikaltimų policiją, ir šiandien gresia pavojus, kad neteksime savo namų.

Be to, name gyvena mano sunkiai serganti, beveik aštuoniasdešimties metų mama. Todėl namo praradimas reikštų ne tik mano būsto praradimą, bet ir grėsmę jos namams tuo metu, kai jai pačiai labiausiai reikia ramybės ir saugumo.

Ir būtent tuo metu, kai sprendžiu šią situaciją, aš pati kovoju dėl savo sveikatos.

Nuolatinis, ilgalaikis stresas ir skausmas dėl mylimo vaiko netekties pareikalavo savo duoklės.

Gegužę sužinojau, kad sergu labai sunkia, agresyvia onkologine liga ir turiu nedelsiant pradėti gydymą.

Dabar esu ilgalaikėje nedarbingumo atostogose, o gydymas neleidžia man dirbti tokiu mastu, kokiu dirbau anksčiau. Visą gyvenimą buvau įpratusi pati uždirbti pragyvenimui sau ir savo šeimai – kaip profesionali muzikantė, mokydama studentus muzikos ir koncertuodama.

Tačiau gydymas numatytas dar ilgesniam laikotarpiui...

Anksčiau jau buvo surengta auka advokatų išlaidoms padengti, kad mes su sūnumi galėtume gintis vykstančiuose teismo procesuose. Būtent ši auka, gavus pranešimą, vėliau tapo dar vieno policijos ar mokesčių inspekcijos tyrimo dalimi. Viskas buvo išnagrinėta, ir abiejų institucijų išvados sutapo, kad aukų rinkimas vyko visiškai teisėtai. Nepaisant to, buvęs vyras pateikė man ieškinį, reikalaudamas 1 milijono kronų. Esą aš „praturtėjau“ iš aukų surinkimo, todėl man neturėtų būti sunku jam sumokėti šią sumą. Tačiau surinktos lėšos buvo naudojamos tik teisinei pagalbai, o jų panaudojimas buvo nuolat tikrinamas.

Maniau, kad pavyks sumokėti šią sumą sūnaus tėvui ir taip bent iš dalies užbaigti ginčus, tačiau dėl priverstinio išieškojimo ir mano ligos dabar net oficialiai niekur nebegaliu pasiskolinti pinigų.

Tačiau šiandien situacija yra kitokia. Aš neprašau pagalbos tam, kad galėčiau tęsti dar vieną begalinę kovą.

Prašau pagalbos tam, kad neprarastume savo namų, kad galėčiau ramiai tęsti onkologinį gydymą ir kad vieną dieną galėčiau vėl normaliai gyventi ir rūpintis savo mylimu sūnumi. Nenoriu, kad mano sūnus užaugtų su jausmu, jog jo mama išnyko iš jo gyvenimo. Noriu būti šalia jo. Noriu pasveikti ir noriu padaryti viską, kad vėl galėčiau tapti tikra jo kasdienio gyvenimo dalimi.

Niekada nemaniau, kad turėsiu prašyti pagalbos žmonių, kurių visiškai nepažįstu. Tačiau šiandien neturiu kito pasirinkimo.

Nenoriu daugiau kovų, daugiau teismų, nei daugiau skausmo. Mano didžiausias gyvenimo troškimas – pasveikti. Būti čia savo sūnui. Galėti normaliai juo rūpintis, matyti, kaip jis auga. Ir pagaliau rasti ramybę.

Noriu tik to, ko nusipelniau – ramybės ir taikos sau, savo sūnui ir mūsų šeimai.

Todėl šiandien prašau pagalbos. Ne tam, kad galėčiau toliau kovoti. Bet tam, kad turėčiau galimybę kuo greičiau užbaigti tą kovą ir vėl pradėti normaliai gyventi.

Noriu pasveikti. Noriu išsaugoti mūsų namus. O labiausiai noriu vėl būti mama, kuri gali būti šalia savo sūnaus.

Iš visos širdies dėkoju kiekvienam, kuris mums padės. O jei negalite paaukoti, mums padės ir šios aukų akcijos pasidalijimas.“

Barbora