Bára yra mūsų draugė, kurią pažįstame kaip nepaprastai stiprią, darbščią ir mylinčią mamą. Tačiau pastarieji metai jai buvo nepaprastai sunkūs. Ji jau ilgą laiką kovoja dėl galimybės būti šalia savo mažojo sūnaus, tuo pačiu metu susiduria su rimtomis teisinėmis ir finansinėmis problemomis, o dabar dar ir praeina sudėtingą onkologinį gydymą.

Šiandien ji ištiko situacija, su kuria ji viena jau nebegali susidoroti. Kyla pavojus, kad dėl buvusio vyro inicijuotos priverstinio išieškojimo procedūros ji neteks savo namų – namo, kuris susijęs su jos šeima, vaikyste ir prisiminimais apie tėvą, ir kurį ji norėjo kada nors išsaugoti savo sūnui.

Todėl nusprendėme surengti šią aukų rinkimo kampaniją ir paprašyti pagalbos jos vardu.

Labai prašome, jei galite, padėkite Barei išsaugoti savo namus, įveikti šį sunkų laikotarpį ir suteikite jai galimybę sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia – į savo sveikatą ir į tai, kad vieną dieną ji vėl galėtų visapusiškai būti savo sūnaus mama.

Kiekvienas įnašas, net ir mažiausias, jai gali būti didžiulė pagalba. O jei negalite prisidėti finansiškai, mums labai padės ir šios aukų rinkimo kampanijos pasidalijimas.

Baros istoriją galite perskaityti žemiau.

Iš visos širdies dėkojame.

Báros draugai

„Jei esate susipažinę su „Seznam Zpráv“ podkastu „Ve stínu“ (Čekijos naujienų portalas), galbūt žinote ir mūsų istoriją.

Esu mylinti penkiametės berniuko mama. Dėl mūsų sūnaus su buvusiu vyru bylinėjamės jau beveik penkerius metus. Nors pirmuosius dvejus su puse jo gyvenimo metų kasdien pati juo rūpinausi, šiandien jis patikėtas tėvo globai, o aš su juo galiu matytis tik labai ribotai – 40 valandų per mėnesį, ir už dalį šio laiko netgi turiu mokėti. Jis pas mane namuose nemiegojo jau daugiau nei metus ir aštuonis mėnesius.

Viskas prasidėjo tada, kai pranešiau apie rimtą įtarimą, kad mano sūnui galėjo būti daroma žala. Tuomet elgiausi kaip mama, norėjusi apsaugoti savo vaiką. Šį įtarimą patvirtino ir ne vienas psichologas bei psichiatras. Įtarimai iki šiol nėra išaiškinti policijos, o byla tebėra atidaryta. Iki šiol nei sūnui, nei mums, tėvams, nebuvo užsakyta jokių ekspertizės išvadų.

Mūsų istoriją išsamiai užfiksavo „Seznam Zpráv“ tyrimo komanda penkių dalių serijoje „Ve stínu“ („Šešėlyje“), o byla tuo tarpu pasiekė net Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Dėl kiekvienos valandos, praleistos su sūnumi, kovoju kaip liūtė.

Mano didžiausias noras – vieną dieną vėl būti šalia sūnaus kaip mama – rūpintis juo, vesti jį į darželį, skaityti jam pasakas prieš miegą, apkabinti jį, kai jis bus liūdnas, ir būti jo kasdienio gyvenimo dalimi. Man nepaprastai skaudu, kai susiduriu su situacijomis, kai vaikai ar tėvai iš mano sūnaus darželio ar užsiėmimų grupės net nežino, kad aš esu jo mama, ir jo tėvo partnerę laiko jo mama. Dar skaudžiau yra akimirkos, kai sūnus grįžta namo ir pasakoja man, kad girdėjo, jog aš greitai mirsiu, bet jo mama bus tėčio draugė...

Tačiau dabar mano istorija perėjo į kitą, man egzistencinę, etapą.

Po mūsų santuokos žlugimo aš ne kartą bandžiau susitarti su mūsų sūnaus tėvu. Deja, jis nėra linkęs prieiti prie jokio susitarimo, ir net po penkerių metų mums nepavyko užbaigti ilgalaikių ginčų. Priešingai, man tenka susidurti su vis naujais ir naujais ieškiniais ar pranešimais...

Remdamasis įsigaliojusiu teismo sprendimu, mūsų sūnaus tėvas dabar iš manęs reikalauja vieno milijono kronų ir bylinėjimosi išlaidų. Dėl šio sprendimo mes pateikėme kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui ir konstitucinį skundą, tačiau be sėkmės – šioje beprecedentėje byloje man atimama teisė į bylos nagrinėjimą Aukščiausiajame ir Konstituciniame teismuose. Teismai atsisakė nagrinėti bylą, nors ieškinys nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas ar nepriimtinas. Kitas žingsnis – vėl kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Teismo sprendimo dalis yra ir atsiprašymas, pateikiamas, be kita ko, mokamo skelbimo forma, kurio tikslią formuluotę nustatė teismas tėvo prašymu, ir kuriame turiu rašyti dalykus, kurie neatitinka tiesos ir realybės. Nors aš nuoširdžiai atsiprašiau mūsų sūnaus tėvo už tai, kad jis galėjo pasijusti įžeistas dėl mano viešų pareiškimų, jis šio atsiprašymo nepriėmė ir reikalauja, kad atsiprašymas būtų pateiktas teismo nustatyta forma, kurią jis taip pat vykdo priverstinio vykdymo būdu.

Dėl to dabar susiduriu su keliomis priverstinio vykdymo bylomis, kurias tėvas pradėjo pirmąją dieną, kai teismo sprendimas įsigaliojo, ir kurios gali baigtis mūsų namo priverstiniu pardavimu.

O būtent tas namas man reiškia kur kas daugiau nei vien tik nekilnojamąjį turtą.

Aš jį įsigijau būdama penkiolikos metų po netikėtos tėčio mirties, kuris jo statybos pabaigos jau nesulaukė. Kartu su tuomet 23 metų seserimi ir mama likome vienos jį užbaigti. Tai mūsų namai, vieta, susijusi su mano šeima ir mano šaknimis.

Norėjau jį kada nors išsaugoti ir savo sūnui – kaip prisiminimą apie jo protėvius ir kaip vietą, kurioje jis žinos, kad turi savo namus ir savo prieglobstį, kurio niekas iš jo neatims ir į kurį niekas negali pretenduoti. Todėl jam įsteigiau patikėjimo fondą, kurio vienintelis naudos gavėjas yra jis. Tačiau net ir šis žingsnis nesibaigė ginču su jo tėvu – priešingai, tėvas dėl to pateikė prieštaravimo ieškinius, kreipėsi į ekonominių nusikaltimų policiją, ir šiandien gresia pavojus, kad neteksime savo namų.

Be to, name gyvena mano sunkiai serganti, beveik aštuoniasdešimties metų mama. Tėvas taip pat leido sūnui areštuoti jos senatvės pensiją. Todėl namo praradimas reikštų ne tik mano būsto praradimą, bet ir grėsmę jos namams tuo metu, kai jai pačiai labiausiai reikia ramybės ir saugumo.

Ir būtent tuo metu, kai sprendžiu šią situaciją, aš pati kovoju už savo sveikatą.

Nuolatinis, ilgalaikis stresas ir skausmas dėl mylimo vaiko netekties pareikalavo savo duoklės.

Gegužę sužinojau, kad sergu labai sunkia agresyvia onkologine liga ir turiu nedelsiant pradėti gydymą.

Dabar esu ilgalaikėje nedarbingumo atostogose, o gydymas neleidžia man dirbti tokiu mastu, kokiu dirbau anksčiau. Visą gyvenimą buvau įpratusi savimi ir savo šeima pasirūpinti savo darbu – kaip profesionali muzikantė, mokydama studentus muzikos ir koncertuodama.

Tačiau gydymas numatytas dar ilgesniam laikotarpiui...

Anksčiau jau buvo surengta aukų rinkimo akcija advokatų išlaidoms padengti, kad galėtume su sūnumi gintis vykstančiuose teismo procesuose. Būtent ši aukų rinkimo akcija, gavus pranešimą, vėliau tapo kito policijos ar mokesčių inspekcijos tyrimo dalimi. Viskas buvo išnagrinėta, ir abiejų institucijų išvados sutapo – buvo nustatyta, kad aukų rinkimas vyko visiškai teisėtai. Nepaisant to, buvęs vyras pateikė man ieškinį, reikalaudamas 1 milijono kronų. Jis teigia, kad aš „praturtėjau“ iš aukų surinkimo, todėl man neturėtų būti sunku jam sumokėti šią sumą. Tačiau surinktos lėšos buvo naudojamos tik teisinei pagalbai, o jų panaudojimas buvo nuolat tikrinamas.

Maniau, kad pavyks sumokėti šią sumą sūnaus tėvui ir taip bent iš dalies užbaigti ginčus, tačiau dėl priverstinio išieškojimo ir mano ligos dabar net oficialiai niekur nebegaliu pasiskolinti pinigų.

Tačiau šiandien situacija yra kitokia. Aš neprašau pagalbos tam, kad galėčiau tęsti dar vieną begalinę kovą.

Prašau pagalbos tam, kad neprarastume savo namų, kad galėčiau ramiai tęsti onkologinį gydymą ir kad vieną dieną vėl galėčiau normaliai gyventi bei rūpintis savo mylimu sūnumi. Nenoriu, kad mano sūnus užaugtų su jausmu, jog jo mama išnyko iš jo gyvenimo. Noriu būti šalia jo. Noriu pasveikti ir noriu padaryti viską, kad galėčiau vėl tapti tikra jo kasdienio gyvenimo dalimi.

Niekada nemaniau, kad turėsiu prašyti pagalbos žmonių, kurių visiškai nepažįstu. Tačiau šiandien neturiu kito pasirinkimo.

Nenoriu daugiau kovų, daugiau teismų, nei daugiau skausmo. Mano didžiausia gyvenimo svajonė – pasveikti. Būti šalia savo sūnaus. Galėti normaliai juo rūpintis, matyti, kaip jis auga. Ir pagaliau rasti ramybę.

Nenoriu nieko daugiau nei užtarnauto ramybės ir taikos sau, savo sūnui ir mūsų šeimai.

Todėl šiandien prašau pagalbos. Ne tam, kad galėčiau toliau kovoti. O tam, kad turėčiau galimybę kuo greičiau užbaigti tą kovą ir vėl pradėti gyventi normaliai.

Noriu pasveikti. Noriu išsaugoti mūsų namus. O labiausiai noriu vėl būti mama, kuri gali būti šalia savo sūnaus.

Iš visos širdies dėkoju kiekvienam, kas mums padės. O jei negalite paaukoti, mums padės ir šios aukų rinkimo akcijos pasidalijimas.“

Barbora