Sveiki. Norėčiau užsiregistruoti į kursus, kuriuose sužinočiau apie Manifestacijos galią.

Traukos dėsnis

Atpažįstu savo blokus. Savęs gijimą. Noriu priartėti prie savo vaikų, kurie gyvena kaime. Ten taip tylu ir ramu, palyginti su čia. Turiu 2 dukras ir sūnų, kuriuos myliu labiau už viską žemėje! Jie nuolat reikalauja, kad turėčiau išvykti iš ten, kur dabar gyvenu, nes čia nesaugu ir negaliu prižiūrėti savo anūkų. Ir aš tai puikiai suprantu ir visiškai gerbiu! Taigi, aš jais rūpinuosi jų namuose. Linksminkimės 😊.

Noriu būti laiminga ir stipri, galėti padėti savo artimiesiems įvairiais klausimais, taip pat žmonėms, kurie kovoja su mintimis, nerimu, pykčiu, priklausomybe, bet negali išeiti pro duris ar pasikalbėti su sveikatos priežiūros personalu ar kitomis agentūromis, su kuriomis norėtų susisiekti, bet negali. Galiu būti ta, kuri padeda tokioje sunkioje ir pažeidžiamoje situacijoje. Ir nereikia imti mokesčio. Anksčiau esu padėjusi žmonėms įvairiais klausimais. Taip pat esu nupirkusi maisto, nieko neprašydama mainais. Pamenu, kad tai man sukėlė gerą, šiltą jausmą ir dėkingumą. Į kitus, į kuriuos žmonės žiūrėjo iš aukšto, pasisveikinau ir galėjau užmegzti pokalbį. Jei turėdavau pinigų, visada paduodavau centą. Niekada nepamiršau, kai kas nors, kalbėdamas apie mane ir neprisimindamas ar nežinodamas mano vardo, tai paaiškindavo taip: „Ta, kuri visada taip maloniai šypsosi ir visada pasisveikina.“ O, ji, taip, žmonės tada galėjo sakyti. Buvo taip jaudinanti tai girdėti, ir turiu pasakyti, kad tai buvo nuostabus jausmas, jog iš tikrųjų yra kažkas, kas mane atpažino. Pamenu, kaip augau su tuo. Tai buvo anksčiau, kai pati žuvau. Aš ir anksčiau visada prižiūrėdavau kitų šunis. Pastaruosius 2 metus vis dažniau galvojau apie tai, kaip gera būtų su šunimi. Su tokiu, kuris nori, kad būčiau mama, turėčiau draugijos ir gerai žinotų, ką tai daro mano sveikatai ir psichikai. Tai tikras vaistas sielai ir mano gerovei, kai prižiūrėju šunį. Ir dar kasdien išeinu į lauką. Man nepatinka vienai pasivaikščioti. Tai taip vieniša. Noriu aplankyti šeimą nesijaudindama ir noriu dalyvauti tokiuose susibūrimuose kaip krikštynos, Sutvirtinimas, vestuvės, gimtadieniai, Kalėdų šventės ir prisijungti prie kelionių, į kurias manęs prašo. Taip pat noriu turėti galimybę sau leisti apsilankyti pas gydytoją, specialistus, oftalmologą, galbūt akinius, odontologą. Noriu turėti galimybę nusipirkti visą sveiką maistą, pavyzdžiui, žuvį, baltą mėsą, vaisius, daržoves ir kt., kurie mums, gyvenantiems vieniems Norvegijoje, yra per brangūs! Už savo mažą butą moku beveik tiek pat nuomos, kiek už šeimą, kuri turi savo butą ir moka ir paskolą, ir nuomą! Norvegija turtinga, bet gyventojai, deja, neturtingi! Dideliuose miestuose prie maisto dalijimo punktų nusidriekia ilgos eilės. Man ne kartą pritrūko maisto, higienos priemonių ir vaistų, nes, deja, nepakanka pinigų. Nepamenu, kada paskutinį kartą per Velykas ar kitas šventes valgiau kalėdinio maisto ar ko nors kito! Per Kalėdas net 5 kartus rinkdavausi likti namuose, nes visada kam nors trūkdavo kalėdinių dovanų. Ir tai visada būdavo skausminga. Niekas mano šeimoje to nežino. Pasakiau, kad buvau paprašyta išeiti. Niekada negalėjau eiti į tokius maisto dalijimus, nes jaučiuosi kaip elgeta ir nesu nieko verta kaip žmogus, o taip pat todėl, kad augdama neturėjau nė vieno, kuris mane išmokytų, kad galiu ko nors prašyti. Išmokau, kad niekada nereikėtų prašyti kitų duoti maisto, gėrimo ar obuolio, nes tai būtų elgetavimas. Ir tai vis dar taip giliai manyje, kad negaliu su tuo susitvarkyti. Vaikystėje buvau labai vieniša. Neturėjau su kuo žaisti, kol mes persikraustėme ir man sukako 10 metų. Mama ir tėtis mane mylėjo, bet jie buvo jauni ir neišmanėliai. Jie buvo darbštūs, ir tai, žinoma, galiausiai atsipirko. Jie buvo finansiškai stabilūs, ir tai labai padėjo man, mano broliams, vėl mūsų vaikams, o dabar ir proanūkiams. Gavau tai, ko norėjau, ir dar daugiau. Ir esu už tai labai dėkinga! Bet tai neišmokė manęs suprasti emocijų ar to, kas iš tikrųjų yra gyvenimas ir ką galima padaryti, kad tikėtum savimi ir būtum laimingas. Beveik nieko neprisimenu iš savo gyvenimo iki 10 metų.

Nei klasės draugai, nei mokytojai, nei darželių vaikai, nei darbuotojai. Nuo 4 klasės prisimenu daugiau. Buvau atstumta, patyčiomis ir iš manęs tyčiojosi. Nes buvau uždara ir labai drovi. Jei kiti manęs nenubaudė, vadinasi, pati tai padariau, nesąmoningai! Šiandien, būdama 57-erių, pažinau save, daug apmąsčiau apie save ir mane supančią aplinką ir sudėjau dalį savo dėlionės. Taip pat pradėjau rašyti asmeninę autobiografiją, kurią perskaičiusi jaučiuosi lyg nebūčiau jos parašiusi. Šiek tiek pagalvojau, kas būtų, jei man pavyktų parašyti knygą, ją išleisti? Užsidirbti pinigų. Kai mano vaikai buvo maži, norėjau parašyti pasakų knygą. Man labai patiko skaityti pasakas ir dainuoti su savo vaikais. Ir norėčiau tai daryti ir su savo anūkais. Dviem mergaitėmis, 1 1/2 ir 2 1/2 metų. Turiu pasakyti, kad pamažu pradėjau tikėtis geresnio gyvenimo tapusi močiute. Bet... dabar čia buvo daug. Nežinau, ką čia pasilikti, o ką išsinešti? Gerai. Jei dabar viską ištrinsiu, žinau, kad čia niekada nebegrįšiu.

Tai leidžia man pradėti naują gyvenimą su gera sveikata, būti šalia savo vaikų ir anūkų, tėvų, brolių, dukterėčių, sūnėnų ir susisiekti su geriausiu pasaulio draugu, kurį kažkada turėjau, kurį nuvyliau ir kurio labai pasiilgau. Visi mane mato gal 2__3 kartus per metus. Kartais praeina daugiau nei metai. Mano tėvai mane neteko daugeliui metų. Žinau, kad jie verkė, kaip ir aš. Visada kovojau su siaubinga sąžine prieš visus kitus. Aš užsidariau savyje ir visus kitus atstumiu nuo savo gyvenimo maždaug nuo prieš 12 metų! Taip liūdna, kad BŪTINA turėti pinigų, kad galėtum pasveikti. Reikia turėti pinigų, kad gautum pagalbos diagnozuojant, kas tau negerai. Taip liūdna, kad pinigai reiškia viską, kai taip neturėtų būti! Jei kas nors norės man padėti, būsiu labai dėkinga! Nors dabar jaučiuosi sugėdinta ir pažeminta, pirmą kartą gyvenime klausiu: Ar padėsi man/ar padėsi man? Pagarbiai, Heidi