Sveiki

Mano vardas Vicky, man dabar 21 metai.

Deja, mano gyvenimo istorija nėra lengva, bet tikrai nesu vienintelė tokia.

Būdama 14 metų, po keleto traumuojančių įvykių ir patirčių, buvau paimta į globą Jaunimo tarnybos ir kelerius metus gyvenau bendruomenėje.

Netrukus po to, kai ten apsigyvenau, mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu, nes po visų tų įvykių staiga susirgau psichine liga.

Pirmą kartą patekau į vaikų ir paauglių psichiatrijos kliniką ir pasirodė pirmieji sutrikimai.

Deja, aš pradėjau save žaloti ir nebežinojau, kur dėti visus savo mintis, jausmus ir pyktį.

Po kurio laiko prasidėjo disociaciniai priepuoliai

, traukuliai ir kiti simptomai, dėl kurių turėjau praleisti daug laiko klinikose ir ligoninėse.

Taigi tuo metu aš jau negalėjau gyventi savo gyvenimo kaip kiti mano amžiaus jaunuoliai ir buvau labai priklausoma nuo pagalbos.

Kada nors man teko pradėti vartoti vaistus, ir tai tapo chroniška.

Tuomet man visko tai nebuvo aišku ir nesuvokiau, ką visa tai man reiškia, nes man visko buvo per daug.

Po kelių savaičių į mano gyvenimą įžengė PTSS diagnozė.

Daugelis žmonių dabar tikriausiai galvoja, kad psichinė liga nėra baisi, bet ne, tai neteisinga – ši liga atėmė iš manęs tiek pat gyvybingumo ir valios, kiek ir vėžys, dėl kurio žmogus turi ilgai gydytis chemoterapija, nes PTBS reikalauja daug laiko, daug terapijos ir, svarbiausia, daug dėmesio.

Deja, ši liga nėra pakankamai ištirta, o šiuolaikinėje visuomenėje viskas yra sumenkinama.

Girdi tokius dalykus kaip „tai juk tik psichologinė problema“ ir „nereikia taip sureaguoti“, bet ką tai iš tikrųjų daro žmogui, dauguma žmonių iki šiol, deja, net nesuvokia.

Tačiau man tai atėmė nemažai gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuos dabar turiu sunkiai atgauti.

Nuo 2022 m. aš nebegyvenu jaunimo pagalbos centre, o gyvenu viena.

Taip pat dėl saugios vietos praradimo vėl patyriau daug nesėkmių, kurios man sukėlė nemažai sunkumų – keletą mėnesių negalėjau dirbti ar eiti į mokyklą, nes buvo per didelis pavojus, kad man kas nors atsitiks arba vėl patirsiu atkrytį.

Dabar esu pakankamai gerame kelyje, bet liga vis dar meta man daug kliūčių, kurių viena pati negaliu įveikti.

Dabar vartoju vaistus, esu praėjęs keletą terapijų, buvau klinikoje ir ligoninėje, ir noriu rasti gerą kelią, kurio vienas negaliu įveikti.

Aš asmeniškai nusprendžiau nebegerti jokių vaistų, nes jų šalutinis poveikis taip pat nėra nereikšmingas, todėl man kilo mintis apie šunį.

Aš iš prigimties esu uždaras žmogus ir džiaugiuosi bendravimu su gyvūnais.

Žinoma, per pastaruosius metus daug kas pasikeitė ir pagerėjo, bet liga vis dar yra, o priepuoliai, deja, vis dar neišnyksta, o tai man vis dar yra labai sunku, nes noriu gyventi kaip ir visi kiti mano amžiaus žmonės, kurie yra sveiki.

Po keleto paieškų man kilo mintis, kad norėčiau turėti pagalbinį šunį, skirtą PTSS, ir tikiuosi, kad tai padės man sugrįžti į normalią gyvenimą su mažiau simptomų.

Man aišku, kad liga visiškai neišnyks, bet man šuo būtų didžiulė pagalba, ypač dabar, kai gyvenu viena ir niekas nepastebi, jei kas nors atsitinka.

Jis gali pastebėti, kada tai atsitinka, ir kritiniu atveju netgi atnešti man vaistų arba mane nuraminti ir tiesiog suteikti tą saugumą, kurio niekas kitas man negali suteikti.

Jis gali padaryti dar daug kitų dalykų, kurie, tikiuosi, padės man įveikti ligą arba bent jau ją šiek tiek suvaldyti, kad galėčiau vėl gyventi įprastą kasdienį gyvenimą kaip kiti mano amžiaus žmonės.

Šuo taip pat gali patekti į vietas, į kurias kiti negali, o jei man pasiseks, pagal įstatymą – net į ligoninę ar turgus.

Beveik kaip aklųjų šuo arba kažkas panašaus.

Taigi, labai džiaugčiausi kiekvienu centu ir euru, kuriuos galėtumėte paaukoti ir padėti man pasiekti savo tikslą.

Tai neturėtų būti elgetavimas, bet aš tikrai to labai reikėčiau, nes, deja, būdama praktikantė ir moksleivė, neturiu pakankamai pajamų, kad galėčiau sau tai leisti.

Beveik niekas negali vienas surinkti šių pinigų, tačiau jie būtų labai svarbūs mano ateičiai ir ligos pažabojimui.

Deja, tokio tipo mokymo ar pagalbinio šuns išlaidos nėra apmokamos nė vienos sveikatos draudimo kasos, ir jei to reikia, visas išlaidas tenka padengti pačiam. Tai, deja, yra beveik neįmanoma, todėl dauguma žmonių yra priversti pasikliauti svetimų pagalba.

Iki šiol draudimo kasos padengia tik aklųjų šunų išlaidas, o už visus kitus pagalbinius šunis reikia sumokėti visiškai iš savo kišenės, o man, kaip moksleivei ir praktikantei, to, deja, vienai padaryti neįmanoma.

Tačiau man tai būtų paskutinė galimybė išvengti papildomų vaistų ir kitų priemonių.

Būčiau labai dėkinga už bet kokią pagalbą ir kiekvieną centą!

Su pagarba