Sveiki

Mano vardas Vicky, man dabar 21 metai.

Deja, mano istorija nebuvo pati lengviausia ir tikrai ne vienintelė.

Būdama 14 metų, po tam tikrų traumuojančių išgyvenimų buvau paimta į Jaunimo gerovės tarnybos globą, o vėliau kelerius metus gyvenau gyvenamojoje grupėje.

Netrukus po to, kai ten apsigyvenau, mano gyvenimas pasikeitė 180* laipsnių kampu, nes po visko, kas buvo nutikę, staiga susirgau psichikos liga.

Pirmą kartą buvau paguldytas į vaikų ir paauglių psichiatrijos kliniką ir man pradėjo reikštis požymiai.

Deja, pradėjau save žaloti ir nežinojau, ką daryti su visomis savo mintimis, jausmais ir pykčiu.

Po kurio laiko man prasidėjo disociaciniai priepuoliai

priepuoliai ir kiti dalykai, todėl daug laiko teko praleisti klinikose ir ligoninėse.

Taigi jau tada negalėjau gyventi kaip kiti mano amžiaus jaunuoliai ir buvau labai priklausomas nuo pagalbos.

Tam tikru metu turėjau vartoti vaistus ir tai tapo lėtiniu reiškiniu.

Tuo metu nesupratau, ką visa tai man reiškia, nes visa tai man buvo per daug.

Po kelių savaičių man buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas.

Dabar daugelis žmonių mano, kad psichikos liga nėra blogai, bet ne, tai netiesa - ši liga atėmė iš manęs tiek pat gyvybinių jėgų ir valios pastangų, kiek ir iš žmogaus, kuris serga vėžiu ir turi praeiti ilgą chemoterapijos kursą, nes potrauminio streso sutrikimas reikalauja daug laiko, daug terapijos ir, svarbiausia, daug dėmesio.

Deja, ši liga nėra taip gerai ištirta ir šiuolaikinėje visuomenėje viskas sumenkinama.

Tenka išgirsti tokių dalykų, kaip kad tai "tik" psichologinė liga ir nereikėtų kelti tokio triukšmo, bet, deja, dauguma žmonių iki šiol nesuvokia, ką ji iš tikrųjų daro žmogui.

Tačiau tai atėmė iš manęs daug gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo, kurį dabar turiu sunkiai susigrąžinti.

Nuo 2022 m. gyvenu nebe su jaunimo pagalba, o vienas.

Be to, dėl saugomos erdvės praradimo vėl patyriau daug nesėkmių, dėl kurių mano kelyje atsirado tam tikrų kliūčių kelis mėnesius negalėjau dirbti ar eiti į mokyklą, nes buvo per didelis pavojus, kad man kas nors nutiks arba vėl atsinaujins.

Dabar einu gana geru keliu, tačiau liga vis dar kelia daug kliūčių, kurių pati negaliu įveikti.

Dabar vartoju vaistus, perėjau kelias terapijas ir gulėjimą ligoninėje ir noriu rasti gerą kelią, kurio neįmanoma rasti savarankiškai.

Aš asmeniškai nusprendžiau, kad daugiau nenoriu vartoti jokių vaistų, nes neapsieinama be šalutinio poveikio, todėl ir sugalvojau šuns idėją.

Iš prigimties esu uždaras žmogus ir man patinka bendravimas su gyvūnais.

Žinoma, per pastaruosius kelerius metus daug kas pasikeitė ir pagerėjo, tačiau liga vis dar yra ir, deja, priepuoliai vis dar nepraeina, o tai man vis dar yra labai blogai, nes noriu gyventi kaip visi mano amžiaus sveiki žmonės.

Po tam tikrų tyrimų sugalvojau, kad norėčiau turėti šunį pagalbininką, skirtą potrauminio streso sutrikimams gydyti, ir tikiuosi grįžti į normalų gyvenimą su mažesniais simptomais.

Suprantu, kad liga visiškai neišnyks, tačiau šuo man labai padėtų, ypač dabar, kai gyvenu vienas ir niekas nepastebi, kai kas nors nutinka.

Jis gali atpažinti, kada tai nutinka, ir net atnešti man vaistų kritiniu atveju arba nuraminti ir tiesiog suteikti man ramybę, kurios niekas kitas negali suteikti.

Jis gali padaryti daugybę kitų dalykų, kurie, tikiuosi, padės man nugalėti ligą arba suvaldyti ją, kad galėčiau gyventi normalų kasdienį gyvenimą kaip kiti mano amžiaus žmonės.

Šuo taip pat gali nueiti ten, kur niekas kitas negali nueiti, ir, jei man pasiseks, pagal įstatymus net į ligoninę ar turgų.

Visai kaip šuo vedlys ar panašiai.

Taigi būčiau labai laimingas dėl kiekvieno cento ar euro, kuris gali būti paaukotas ir padėti man pasiekti tikslą.

Tai neturi būti išmaldos prašymas, bet man jos labai reikėtų, nes kaip praktikantas ir studentas, deja, neturiu tokių gerų pajamų, kad tai būtų įmanoma.

Ir vargu ar kas nors gali pats surinkti pinigų, bet tai būtų labai svarbu mano ateičiai ir ligos suvaldymui.

Deja, tokio tipo dresūros ar pagalbinio šuns neapmoka jokia ligonių kasa, todėl, jei esi nuo jo priklausomas, išlaidas turi padengti visiškai pats, o tai, deja, beveik neįmanoma, todėl dauguma žmonių yra priklausomi nuo svetimų žmonių pagalbos.

Kol kas sveikatos draudimas apmoka tik aklojo šuns išlaidas, už visus kitus šunis pagalbininkus tenka mokėti iš savo kišenės, o tai man, kaip studentui ir mokiniui, deja, neįmanoma.

Tačiau man tai būtų paskutinė galimybė be papildomų vaistų ir kitų priemonių.

Būčiau labai dėkinga už bet kokią pagalbą ir kiekvieną centą!

Malonūs linkėjimai