Nelabai žinau, kaip pradėti, gal "tikrai žiniasklaidoje". Man baisiai gėda dėl savęs, nes šiuo metu nerandu kito kelio, kaip tik prašyti pasigailėjimo, pagalbos. Turiu šunį, kuris prieš kiek daugiau nei savaitę patyrė dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio traumą. Jai reikalinga operacija, ji turėtų kainuoti apie 2000 eurų, tačiau aš jos nemačiau jau kelerius metus. Matote, esu neįgali pensininkė, gyvenu su mama, kuri taip pat yra neįgali pensininkė, ir su tėčiu, kuris serga pažengusia demencijos forma (visų negalių ir sveikatos sutrikimų įrodymus galiu atsiųsti vėliau, op. p.). negalime sau leisti gyventi senelių namuose, stengiamės jį prižiūrėti kaip įmanydami, bet retai jaučiu, kad man tai pavyksta. Stebint, kaip ji kenčia skausmą, mane visada užvaldo sąžinės graužatis, bejėgiškumo, kaltės jausmas... matote, todėl ir rašau. Norėčiau pabrėžti, kad nenoriu savo gyvenimo sumaištimi kurstyti sąžinės graužaties, tik noriu paprašyti pagalbos. Jei tai nepadės, suprantu, žmogus negali išgelbėti viso pasaulio, bet žodžiai - ne arkliai.