Sveiki, esu Mindaugas. Man yra 33 metai. Turiu dvi dukrytes, kurios begalo mane myli. Kaip ir aš jas. Dėja jos gyvena ne su manimi. Esu išsiskyręs. Kaip sunku ištikro parašyti tą apmaudų jausmą. Žinau jog galėčiau padaryti savo rankomis daugiau, bet išvažiavus į užsienį, spaudžia širdį. Ilgesys užvaldo. Ir vieniša širdis taippat verkia. Priežastis to Dantukai. Jų netekimo priežastis mokykla, muštynės. Dėl to kad jų neturiu, kalbu apie priekinius dantukus, dėl kurių šypsotis negaliu. Buvo ne vienas pasimatymas, toks mielas ir šiltas, kai bendravimas atvirumas tiko ir patiko. Bet visa tai lydi priekaištas dėl dantukų, ir viskas nutrūksta. Pasitikėjimas savimi dingsta, kyla depresija. Turiu mašina kuria norėjau parduoti ir susitvarkyti šią mane slegenčią problemą, bet dėje negaliu. Anstolis kuris uždėjas areštą neleidžia jos parduoti. Anstoli turiu nes pasiemiau pries 5 metus busto renovacijai paskolą. Susiremontavau nepilnai namuko pirmą aukštą. Vis išvažiuoju į užsienį, bet gryžtu. Ta meilė dukrytėm ir svarba tėčio kad būčiau dažniau su jomis mane gražina. Dirbu bet viskam neužtenka, ir šį reikala reikia vis atidėti. O laikas bėga. Tad labai būsiu dėkingas jaigu supratote mane ir tą apmaudų jausmą kurį nešioju kasdiena su savimi.