Ateną sutikau vieną naktį, vaikščiodama Atėnų Metaxourgio rajone. Ji stovėjo bejėgė priešais ją lotantį šunį, baisiai išsekusi ir išsigandusi. Tai buvo tarsi likimo vedamas susitikimas. Grįždama namo nusprendžiau dar šiek tiek pasivaikščioti ir nueiti ten, kur dar nebuvau, ir ten ji buvo, vos laikydamasi ant kojų. Negalėjau jos palikti, paėmiau ją ir nuvedžiau namo. Ji džiaugėsi, kad yra saugi.

Ji turi tam tikrų neurologinių problemų, niekada nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kas tai yra, bet ji klupinėja vaikščiodama, neturi jėgų lipti, negali valgyti iš dubenėlio, turiu ją šerti šaukštu, negali tinkamai matyti gylio. Sausio mėnesį jai buvo diagnozuotas FIP, ir mes vis dar su juo kovojame. Be to, žarnyne yra žymė, panaši į limfomą. Ultragarsinis tyrimas buvo atliktas prieš ir po FIP gydymo, ir žymė vis dar ten yra. Dabar mums reikia atlikti biopsiją, kad suprastume, kas tai yra.

Iš esmės ji nėra tik katė, ji yra kūdikis, mano kūdikis. Ji su manimi kalba ir burbuliuoja, kai su manimi nesutinka. Ji yra miela ir visada svetinga atvykstantiems žmonėms ar benamiams katėms, atėjusioms maisto. Mes esame simbiozė, ji keliauja su manimi, kur tik einu: į Angliją, Prancūziją, Albaniją, Graikiją. Ir ji mėgsta bučinius bei glėbesčius. Ji miega su manimi ir mes visada esame kartu.

Čia, Graikijoje, atlyginimas yra skurdus. Aš jau išleidau visas savo santaupas FIP gydymui ir esu be pinigų. Su 800 eurų atlyginimu mes neišgyvename iki mėnesio pabaigos, bet aš negaliu sau leisti jos prarasti. Ji yra mano gyvenimo šviesa, vienintelė priežastis gyventi. Ji yra viskas, dėl ko aš gyvenu šiame gyvenime, mūsų ryšys yra tikrai stiprus ir aš negaliu sau leisti jos prarasti. Man reikės pinigų biopsijai, už ją prašo 500 eurų ir daugiau, be to, blogiausiu atveju man reikės chemoterapijos... ir aš tiesiog desperatiškai ieškau būdo jai padėti.