Barbarának hívnak és augusztusban betöltöttem az 53. évemet. Tragikus életutam legfájdalmasabb pillanata volt, amikor 2000 szeptember 6-án elveszítettem a 20 hónapos kisfiamat, aki egy műtéti beavatkozás következtében, a kezeim között vérzett el egy magyar klinikán. 12 évvel később, az utána született kisfiamnál, csontrákot diagnosztizáltak.

Kegyetlen éveket csináltunk végig.

Két gyermekem van jelenleg, akik felnőttek.

A sok megélt fájdalom hatására a házasságom tönkrement, mivel a gyász szétválasztott minket a férjemmel, akivel a kulturánk, és az országunk, vallásunk is eltérő volt.

5 évvel ezelőtt megismertem az új páromat, akivel 4. éve élünk együtt. Neki nincs gyermeke.

3 évvel ezelőtt, amikor 50 éves voltam belevágtunk egy lombik programba, mert nagyon szerettünk volna egy kisbabát, és én rettenetesen vágyom egy boldog, sikeres várandósságra és egészséges kisbabára. Sajnos az életkorom miatt sem Magyarországon, sem a környező Brno-ban, Pozsonyban sem fogadtak már, gyakorlatilag csak Cyprusra mehettünk, annak a török részére. 5 donoros lombikprogramot csináltunk végig, ahol szinte minden megtakarításunk elfogyott. Az elsőnél ikerterhes lettem, de sajnos másfél hónappal később elvetéltem. Ezt követően két ún. kémiai terhességem volt, kettőnél pedig el sem indult a beágyazódás folyamata.

Szerettem volna egy precízebb, professzionálisabb lombikcentrumba kerülni, ahol még fogadnak ebben az életkorban is, így ajánlással jutottam el Dr. Robert Kiltz klinikájára, az amerikai Syracuse-ba. Jelenleg 4 lombikon vagyunk túl ott is, amelyből az utolsó majdnem sikerült. Ismét, ahogy korábban is, elindult a terhesség, de elhalt. (Üres petezsák szindróma a neve) Jelenleg az 5. kinti beavatkozásra készülünk, de teljesen eladósodtunk az eddigi procedúra és a donor petesejtek megvásárlása miatt, amelynek darabja 500 usd. eddig 20 darabot vettünk, amelyből 10 embrió készült, és beültetésenként 2-t használtunk fel. Jelenleg a kiutazási költségek, repülőjegyek, és a gyógyszerek, vizsgálatok költségei is nagy megterhelést jelentenek a családunknak, pedig nagyon szeretnék még néhány próbálkozáson részt venni és alig várom, hogy egy kisbabát a karjaimban tartsak. Ehhez mindent megteszek, amit az orvosaim javasoltak, így például teljesen karbantartom a diabéteszemet diétával és gyógyszerekkel, életmódot váltottam, lefogytam stb.

Minden álmom jelenleg egy boldog anyaszerep. Kérem, ha ebben segítenének, támogassák céljainkat! Minden apró segítségért is hálás vagyok nagyon!

Hy, mano vardas Barbara.

Mūsų tikra skaudi istorija prasidėjo po to, kai mano antrajam sūnui Nailui buvo diagnozuota leukemija. Jam buvo tik 14 mėnesių. Jis gimė turėdamas labai didelį antsvorį, nes man niekas nediagnozavo nėščiųjų diabeto. Jis buvo 5280 gramų ir 59 centimetrų ūgio, o ligoninės gydytojas nedavė man leidimo atlikti cezario pjūvį. Verkiau ir maldavau, bet turėjau jį pagimdyti natūraliu būdu. Tai buvo pirmoji didelė medicininė klaida mūsų gyvenime.

Vinis gerai reagavo į onkologinį gydymą, bet kadangi jie per vėlai pastebėjo, kad serga leukemija, turėjo metastazių dešinėje ausyje. Po 6 mėnesių chemoterapijos gydytojai nusprendė atlikti ausies operaciją. Jam buvo 20 mėnesių. Po operacijos skubios pagalbos skyriuje, suaugusiųjų ligoninėje, jis mirė mano rankoje, nes operacijos metu neteko per daug kraujo. Antroji didelė gydytojų klaida kainavo jam gyvybę. Chirurgas manė, kad tai ne vėžys, o tik infekcija, todėl neužsiuvo žaizdos ir neįdėjo šunto. Jis nesusiuvo žaizdos, kad ištekėtų pūliai, tačiau tai buvo kraujuojantis auglys. Pacientų palatoje šalia mūsų nebuvo gydytojo, todėl veltui šaukiausi pagalbos. Paskutiniai jo žodžiai buvo: "Mama." Tą dieną kartu su juo mirė ir dalis manęs.

Kitais metais susilaukiau trečiojo sūnaus Rinato, kurio vardas reiškia atgimimą. Negalėjau laimingai gyventi su nėštumu ir gimdymu, buvau apimta gilios depresijos ir 7 metus tik verkiau ir verkiau. Po 12 metų, 2012-aisiais, tą pačią dieną kaip ir mano sūnui Nailui, mano trečiajam sūnui Rinatui buvo diagnozuotas kaulų vėžys (osteosarkoma). Ši juoda diena buvo kovo 20-oji. Pirmoji mano mintis buvo, kad visi keturi, - nes turėjome ir septyneriais metais vyresnį vaiką, vardu Čingis, - sėskime į automobilį, atsitrenkime į sunkvežimį ir mirkime kartu. Sakiau sau: Aš negaliu to pakartoti.

Bet Rinatas priėjo prie manęs ir pasakė: Aš nenoriu mirti. Ir verkė. Tą akimirką žinojau, kad kovosiu už jo gyvybę kaip motina liūtė ir būsiu šalia jo iki paskutinio savo kraujo lašo. Neturėjome pinigų, nes gyvenome Rytų Europoje, netoli (sienos su) Austrija, kur atlyginimai labai maži. Dabar vidutinis atlyginimas nesiekia 800 eurų per mėnesį. Aš nepaprastai tikėjau, kad surinksiu pinigų jam gydyti, jei reikės, bet nuvešiu jį gydyti į civilizuotą šalį. Taip ir atsitiko. Galiausiai Anglijoje, Londone, jam buvo atliktas chemoterapinis gydymas ir sėkminga operacija, kurios metu buvo išgelbėta jo koja, tačiau jis turi metalinį kairės kojos protezą. Nuo klubo iki kulkšnies jam implantuotas metalinis strypas. Ligoninėje su juo praleidau metus.

Dabar Rinatui 23 metai, jis įstojo į universitetą Nyderlanduose (Arnheime), o aš jau vienerius metus moku už jį už mokslą ir kambario nuomą. Praėjusį rugsėjį jis pradės studijuoti komunikaciją. Jis labai protingas ir, svarbiausia, gyvas!

Mano vyresnysis sūnus Dženisas, kuriam dabar 30 metų, niekada negalėjo susitaikyti su brolio mirtimi. Jis turi sunkų ribinį asmenybės sutrikimą ir autizmą, gyvena su manimi tuose pačiuose namuose ir aš jį palaikau. Jis negali dirbti dėl psichikos sveikatos problemų ir panikos priepuolių, todėl duodu jam nedidelių darbų savo versle. Dirbu treneriu, padedu žmonėms atsigauti po smurtinių santykių.

Per tragedijas mano ir vyro santuoka iširo, nes jis buvo musulmonas, o aš krikščionė, ir gedulas mus išskyrė. Abu buvome pilni skausmo, neturėjome vienas kitam energijos. Jis taip pat turėjo psichikos sveikatos problemų ir prarado darbą.

Beveik 20 metų dirbau su mirštančiais vaikais ir jų šeimomis vaikų hospise. Taip atgailavau, nes niekada negalėjau sau atleisti, kad nesugebėjau apsaugoti savo sūnaus nuo mirties. Po 20 metų labai pavargau būti apsuptas mirštančių vaikų.

Išsiskyriau, persikrausčiau ir pradėjau naują gyvenimą visiškai nuo nulio. Mano vaikai atėjo paskui mane. Nuo 2018 m. dirbu treneriu.

Dirbau po 12-14 valandų per dieną, kad galėčiau už viską susimokėti ir padėti savo vaikams.

2020 m. sutikau savo dabartinį partnerį Džozefą, kuris už mane jaunesnis 17 metų. Jis tylus ir kuklus, dirba buhalteriu. Niekada nebuvau iš nieko gavusi tiek meilės, jausmas, kad esu svarbi ir mane kas dieną kas nors apkabina, man buvo naujas. Jis neturi vaikų.

Be mano vaikų, jis yra nuostabiausias vyras, kurį Dievas atsiuntė į mano gyvenimą. Jaučiausi taip, tarsi su juo turėčiau galimybę pradėti naują gyvenimą. Nusprendėme sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Deja, tuo metu man buvo beveik 50 metų, todėl mano pačios kiaušialąstės nebuvo tinkamos vaikų gimdymui, todėl pradėjome IVF su donorės kiaušialąste. Vengrijoje valstybė neleidžia vykdyti IVF programos vyresniems nei 42 metų amžiaus žmonėms. Didžiąją dalį vaistų, medikamentų galėjome nusipirkti tik be valstybės subsidijų. Europoje nėra daug IVF gydymo galimybių vyresniems nei 50 metų, o mūsų laikas bėga. Atsidūrėme turkiškoje Kipro sostinės dalyje (Nikosijoje). Per dvejus metus ten mums buvo atliktos 5 IVF procedūros ir pritrūko pinigų, nors abu dirbome po 16 valandų per dieną. Turėjome vieną persileidimą (6 savaičių), 2 cheminius nėštumus, o du kartus išvis neprilipo. Niekada nebuvo genetinių tyrimų. Niekas mums neteikia pasiūlymų, kaip sėkmingiau atlikti IVF. Paskutinis IVF buvo Kipre 2023 m. balandį ir aš tikrai tikėjau, kad pavyks. Deja, nebuvo tinkamos medicininės pagalbos, o su gydytoju net nesikalbėjome. Ten per dieną atliekama 20 IVF, kuriuos atlieka vienas ar du gydytojai.

Kadangi gimdymo data būtų buvusi mano angeliškojo sūnaus Nailkos gimtadienis, laikiau tai dangišku ženklu. Turėjau gimdyti 2024 m. sausio 3 d. Tai man reiškė labai daug. Jis gimė 1999 m. sausio 3 d., o mirė 2000 m. rugsėjo 6 d.

Deja, IVF vėl nepavyko. Aš visiškai palūžau.

Pradėjau kasdien žiūrėti amerikiečių gydytojo, daktaro Roberto Kiltzo "YouTube" kanalą. Parašiau jam laišką ir jis man atsakė. Jaučiau, kad dar negaliu pasiduoti. Žinau, kad būsime gerose, rūpestingose, mylinčiose CNY's rankose. Pirmą kartą gyvenime jaučiame, kad su IVF programa gauname tikrą pagalbą ir rūpestį. Labiau už viską noriu, kad nėštumas būtų laimingas ir ramus, kad vėl tapčiau mama, o mano partneris Džozefas pirmą kartą gyvenime taptų tėvu.

Mes vėl turime viltį, kuri peraugo į tikėjimą, ir ačiū, kad esate šalia ir palaikote mumyse dvasią.

Parašiau knygą savo mažajam sūneliui angelui atminti. Knygos negalėjau išleisti - nežinau, kaip parduoti "Amazon", ir neturiu pinigų rinkodarai, bet mielai atsiųsiu jums ją anglų kalba, jei norite perskaityti mūsų istoriją.

Tikiu, kad saulė mums nusišypsos ir mes pagaliau būsime laimingi kartu. Dažnai svajoju apie savo dvynukus, berniuką ir mergaitę... Tikiuosi, kad ši svajonė vieną dieną išsipildys ir mano likimas išsipildys.

JAV, CNY klinikoje, Sirakūzuose, turėjome 4 nesėkmingus persodinimus, po kelių dienų turėsime paskutinį, todėl mums reikės pasigaminti naujų embrionų su kiaušialąsčių donore, sumokėti už procedūrą ir bandyti dar kartą. Man kelionės ir buvimo JAV išlaidos dabar yra per didelės, nes su 9 IVF (FROZEN EMBYO TRANSFER) bandymais per 3 metus iki šiol esu visiškai įsiskolinusi. Labai noriu pagaliau laikyti šį kūdikį ant rankų. Prašau, padėkite man sėkmingai įgyvendinti 10-ąją ir, jei reikės, vėlesnę IVF programą. Dažnai neturiu pinigų papildomai rekomenduojamiems vaistams ir procedūroms. Esu dėkinga už bet kokią pagalbą!

Norėčiau išleisti pinigus donorės kiaušialąstės ir IVF procedūros išlaidoms, kurios sudaro apie 16 000 EUR, taip pat rekomenduojamiems tyrimams, vaistams ir lėktuvo bilietams, apgyvendinimui reguliariai išvykstant, iš viso daugiau nei 20 000 EUR.