Mane vadina Barbara, o rugpjūtį man suėjo 53 metai. Tragiškiausios mano gyvenimo akimirkos buvo 2000 m. rugsėjo 6 d., kai praradau savo 20 mėnesių sūnelį, kuris po chirurginės operacijos mirė nuo kraujavimo mano rankose vienoje Vengrijos klinikoje. Po 12 metų mano vėliau gimusiam sūneliui buvo diagnozuotas kaulų vėžys.

Išgyvenome žiaurius metus.

Šiuo metu turiu du suaugusius vaikus.

Dėl patirtos didelės skausmo naštos mano santuoka žlugo, nes gedulas atskyrė mane nuo vyro, su kuriuo skyrėsi mūsų kultūra, šalis ir religija.

Prieš 5 metus susipažinau su naujuoju partneriu, su kuriuo jau 4 metus gyvename kartu. Jis neturi vaikų.

Prieš 3 metus, kai man buvo 50 metų, mes pradėjome dirbtinio apvaisinimo programą, nes labai norėjome kūdikio, o aš siaubingai troškau laimingos, sėkmingos nėštumo ir sveiko kūdikio. De, deja, dėl mano amžiaus nei Vengrijoje, nei kaimyniniame Brno ar Bratislavoje mūsų nepriėmė, praktiškai galėjome vykti tik į Kiprą, į jo turkų dalį. Išbandėme 5 donorinės apvaisinimo procedūras, kurioms išleidome beveik visas savo santaupas. Pirmą kartą pastojau dvynečiais, bet, deja, po pusantro mėnesio patyriau persileidimą. Po to turėjau du vadinamuosius cheminius nėštumus, o dviejuose nėštumuose net neprasidėjo implantacijos procesas.

Norėjau patekti į tikslesnę, profesionaliau dirbančią IVF kliniką, kurioje priimama net ir mano amžiaus moteris, todėl rekomendacija atsidūriau daktaro Roberto Kiltzo klinikoje, JAV, Sirakūzuose. Šiuo metu ten jau turime už savęs 4 IVF ciklus, iš kurių paskutinis beveik pavyko. Vėl, kaip ir anksčiau, nėštumas prasidėjo, bet vaisius žuvo. (Tai vadinama tuščio kiaušinėlio sindromu.) Šiuo metu ruošiamės penktajam užsienio gydymo ciklui, tačiau esame visiškai įsiskolinę dėl iki šiol atliktų procedūrų ir donorinių kiaušinėlių pirkimo, kurių kaina yra 500 JAV dolerių už vienetą. Iki šiol įsigijome 20 vienetų, iš kurių buvo sukurta 10 embrionų, o kiekvienam persodinimui panaudojome po 2. Šiuo metu kelionės išlaidos, lėktuvų bilietai, vaistai ir tyrimų išlaidos taip pat yra didelė našta mūsų šeimai, nors labai norėčiau dar keletą kartų pabandyti ir nekantrauju, kada galėsiu laikyti kūdikį savo rankose. Tam aš darau viską, ką rekomendavo mano gydytojai, pavyzdžiui, visiškai kontroliuoju savo diabetą dieta ir vaistais, pakeičiau gyvenimo būdą, numetiau svorio ir pan.

Šiuo metu mano vienintelė svajonė – tapti laiminga mama. Prašau, jei galite mums padėti, paremkite mūsų tikslus! Esu labai dėkinga už kiekvieną mažiausią pagalbą!

Sveiki, mano vardas Barbara.

Mūsų tikra skausminga istorija prasidėjo po to, kai mano antrajam sūnui Nailui buvo diagnozuota leukemija. Jam buvo tik 14 mėnesių. Jis gimė labai antsvorio turintis, nes niekas man nenustatė nėštumo diabeto. Jis svėrė 5280 gramų ir buvo 59 centimetrų ūgio, o ligoninės gydytojas man nesuteikė leidimo atlikti cezario pjūvį. Aš verkiau ir maldavau jį, bet turėjau jį pagimdyti natūraliu būdu. Tai buvo pirmasis didelis medicininis aplaidumas mūsų gyvenime.

Nail gerai reagavo į onkologinį gydymą, tačiau, kadangi leukemija buvo pastebėta per vėlai, jo dešinėje ausyje buvo metastazės. Po 6 mėnesių chemoterapijos gydytojai nusprendė atlikti operaciją jo ausyje. Jam buvo 20 mėnesių. Po operacijos skubios pagalbos skyriuje, suaugusiųjų ligoninėje, jis mirė man ant rankų, nes operacijos metu prarado per daug kraujo. Antrasis didelis medicininis aplaidumas kainavo jam gyvybę. Chirurgas manė, kad tai ne vėžys, o tik infekcija, todėl neužsiuvo žaizdos ir neįdėjo šunto. Jis nesusiuvo žaizdos, kad ištekėtų pūliai, bet tai buvo kraujuojantis navikas. Palatoje šalia mūsų nebuvo jokio gydytojo, todėl veltui šaukiau pagalbos. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Mama.“ Tą dieną kartu su juo mirė ir dalis manęs.

Kitais metais man gimė trečiasis sūnus Rinat, kurio vardas reiškia atgimimą. Negalėjau džiaugtis nėštumu ir gimdymu, buvau giliai depresijoje ir 7 metus tik verkiau ir verkiau. Po 12 metų, 2012 m., tą pačią dieną kaip ir mano sūnui Nailui, mano trečiajam sūnui Rinatui buvo diagnozuotas kaulų vėžys (osteosarkoma). Ta juoda diena buvo kovo 20-oji. Mano pirmoji mintis buvo: mes keturi – nes turėjome ir septyneriais metais vyresnį vaiką, vardu Gengis – sėskime į mašiną, rėžkimės į sunkvežimį ir mirkime kartu. Sakiau sau: aš to daugiau negaliu.

Bet Rinat priėjo prie manęs ir pasakė: „Mama, aš nenoriu mirti.“ Ir verkė. Tuo metu supratau, kad kovosiu už jo gyvybę kaip liūtė ir būsiu šalia jo iki paskutinio kraujo lašo. Neturėjome pinigų, nes gyvename Rytų Europoje, netoli Austrijos sienos, kur atlyginimai labai maži. Dabar vidutinis atlyginimas yra mažesnis nei 800 eurų per mėnesį. Turėjau tvirtą įsitikinimą, kad surinksiu pinigų jo gydymui, jei reikės, bet nuvešiu jį gydytis į civilizuotą šalį. Taip ir atsitiko. Galiausiai Anglijoje, Londone, jam buvo atlikta chemoterapija ir sėkminga operacija, kurios metu buvo išgelbėta jo koja, tačiau jo kairėje kojoje yra metalinė protezinė kojos dalis. Nuo klubo iki kulkšnies implantuotas metalinis strypas. Praleidau su juo metus ligoninėje.

Dabar Rinatui 23 metai, jis įstojo į universitetą Nyderlanduose (Arnheime), ir jau metus mokėju už jo studijas bei kambarį. Praėjusį rugsėjį jis pradėjo studijuoti komunikaciją. Jis labai protingas ir, svarbiausia, jis gyvas!

Mano vyriausiasis sūnus Gengis, dabar 30 metų, niekada nesugebėjo susitaikyti su brolio mirtimi. Jis serga sunkia ribinio tipo asmenybės sutrikimu ir autizmu, gyvena su manimi tame pačiame name, ir aš jį išlaikau. Dėl psichikos sveikatos problemų ir panikos priepuolių jis negali dirbti, todėl aš jam duodu nedidelius darbus savo versle. Dirbu kaip trenerė, padedu žmonėms atsigauti po smurtinių santykių.

Per tas tragedijas mano santuoka su vyru iširo, nes jis buvo musulmonas, o aš – krikščionė, ir gedulas mus atskyrė. Abu buvome pilni skausmo, neturėjome jėgų vienas kitam. Jis taip pat turėjo psichikos sveikatos problemų ir neteko darbo.

Beveik 20 metų dirbau su mirštančiais vaikais ir jų šeimomis vaikų hospise. Taip aš atgailavau, nes niekada negalėjau sau atleisti, kad nesugebėjau apsaugoti savo sūnaus nuo mirties. Po 20 metų buvau labai pavargusi nuo to, kad mane supa mirštantys vaikai.

Aš išsiskyriau, persikrausčiau ir pradėjau naują gyvenimą visiškai nuo nulio. Mano vaikai atvyko paskui mane. Nuo 2018 m. dirbu trenere.

Dirbau 12–14 valandų per dieną, kad galėčiau viską apmokėti ir padėti savo vaikams.

2020 m. sutikau savo dabartinį partnerį Juozapą, kuris yra 17 metų jaunesnis už mane. Jis yra tylus ir kuklus, dirba buhalteriu. Niekada iš nieko nebuvau gavusi tiek meilės, jausmas, kad esu svarbi ir kad kas nors mane kasdien apkabina, man buvo naujas. Jis neturi vaikų.

Jis yra nuostabiausias vyras, be mano vaikų, kurį Dievas atsiuntė į mano gyvenimą. Pajutau, kad su juo turiu šansą pradėti naują gyvenimą. Nusprendėme sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Deja, tuo metu man buvo beveik 50 metų, todėl mano pačios kiaušinėlis nebuvo tinkamas vaiko gimdymui, todėl pradėjome IVF su donorės kiaušinėliu. Vengrijoje valstybė neleidžia IVF programos vyresnėms nei 42 metų moterims. Didžiąją dalį vaistų galėjome įsigyti tik be valstybės subsidijų. Europoje nėra daug galimybių IVF gydymui vyresnėms nei 50 metų moterims, o mūsų laikas baigiasi. Galų gale atsidūrėme Kipro sostinės (Nikosijos) turkų dalyje. Per dvejus metus ten atlikome 5 IVF procedūras, ir mums baigėsi pinigai, nors abu dirbome po 16 valandų per dieną. Turėjome vieną persileidimą (6 savaitės), 2 cheminius nėštumus, o du kartus embrionas visai neįsitvirtino. Genetinių tyrimų niekada nebuvo. Niekas mums neteikia patarimų, kaip pasiekti didesnį sėkmės tikimybę IVF. Paskutinis IVF buvo Kipre 2023 m. balandžio mėn., ir aš tikrai tikėjau, kad pavyks. Deja, nebuvo tinkamos medicininės pagalbos, ir mes net nepasikalbėjome su gydytoju. Per dieną atliekama 20 IVF procedūrų, kurias atlieka vienas ar du gydytojai.

Kadangi gimimo data būtų buvusi mano angelėlio sūnaus Nailkos gimtadienis, aš tai laikiau dangaus ženklu. Gimdymo data buvo numatyta 2024 m. sausio 3 d. Tai man labai daug reiškė. Jis gimė 1999 m. sausio 3 d. ir mirė 2000 m. rugsėjo 6 d.

De, deja, IVF vėl nepavyko. Aš visiškai sugriuvau.

Pradėjau kasdien žiūrėti amerikiečių gydytojo dr. Roberto Kiltzo „YouTube“ kanalą. Parašiau jam laišką, ir jis atsakė. Pajutau, kad dar negaliu pasiduoti. Žinau, kad „CNY“ klinikoje būsime gerose, rūpestingose ir mylinčiose rankose. Pirmą kartą gyvenime jaučiame, kad IVF programa mums suteikia tikrą pagalbą ir rūpestį. Labiausiai noriu patirti laimingą ir ramią nėštumą bei vėl tapti mama, o mano partneris Josephas – pirmą kartą gyvenime tėvu.

Vėl turime viltį, kuri išaugo į tikėjimą, ir dėkojame už tai, kad esate šalia ir palaikote mūsų dvasią.

Parašiau knygą, skirtą mano mažajam angelėliui sūnui atminti. Negalėjau išleisti knygos – nežinau, kaip parduoti „Amazon“, ir neturiu pinigų rinkodarai, bet mielai ją atsiųsčiau jums anglų kalba, jei norėtumėte perskaityti mūsų istoriją.

Tikiu, kad saulė mums nusišypsos ir mes pagaliau būsime laimingi kartu. Dažnai sapnuoju savo mažus dvynius – berniuką ir mergaitę... Tikiuosi, kad vieną dieną šis sapnas išsipildys ir mano likimas bus išpildytas.

JAV, CNY klinikoje, Sirakūzuose, turėjome 4 nesėkmingus perkėlimus, paskutinį turėsime per keletą dienų, o mums reikia sukurti naujus embrionus su kiaušinėlių donore, sumokėti už procedūrą ir bandyti dar kartą. Man kelionės ir buvimo JAV išlaidos dabar yra per didelės, nes per 3 metus iki šiol atlikus 9 IVF (SUŠALDYTŲ EMBRIONŲ PERKĖLIMŲ) bandymus, aš visiškai įsiskolinau. Labai noriu pagaliau paimti šį kūdikį į rankas. Prašau padėti man sėkmingai atlikti 10-ąjį ir, jei reikės, vėlesnius IVF ciklus. Dažnai neturiu pinigų papildomiems rekomenduojamiems vaistams ir gydymui. Esu dėkinga už bet kokią pagalbą!

Norėčiau pinigus skirti donorinių kiaušinėlių ir IVF procedūros išlaidoms, kurios sudaro apie 16 000 EUR, taip pat rekomenduojamiems tyrimams, vaistams, skrydžio bilietams ir apgyvendinimui reguliarių kelionių metu – iš viso daugiau nei 20 000 EUR.