Laba diena,

Esame Aldona ir Valdas.

Prisipažinsime, renkame lėšas savo skoloms padengti, kurios atsirado ne dėl mūsų kaltės...Vyras turėjo verslą, kurį dabar prarado dėl įsipareigojimų kreditoriams nevykdimo ...Verslas nedidelis ir vyrui jo vykdoma veikla labai patiko....Ir, kas svarbiausia jam jau ir pradėjo po truputį sektis, mes po truputį kėlėmės į viršų...Mūsų poreikiai visai nedideli...Mes visada tenkinomės tuo ką turėjome, pavyzdžiui, mums po 47 metus, mes nė karto nesame išvykę į jokią poilsinę kelionę. Mes neturime nei namų, nei sodybų, žemių. Turime mažą butuką, kuriame gyvenami visi trys. Norėjome tik truputį pasigerinti buitį ir sukuri gerovę vieninteliam sūnui. Jokios pagalbos iš šalies mes niekada neturėjome ir neturime. Viską kūrėme patys. Aš tėvų neturiu, o vyro tėvai mūsų nepripažįsta ir su mumis nebendrauja...Bet mes dėl to niekad nesigrauždavome. Džiaugėmės, kad esame kartu, visi sveiki.

Skolos įmonėje atsirado dėl to, kad pagelbėjo savo draugams, kurie irgi mėgino įsitvirtinti toje pačioje srityje, kurioje veikė vyro įmonė. Skolų jie negrąžino....Ilgai pasakoti nėra ką, nes mes paskendom skolose. Paakendome taip, kad dabar taip, kad galime prarasti vienintelį turtą-butą...Vyras labai palūžo....Tikriausiai visi žino, kaip yra skaudu, kai Tave nuvilia žmonės iš kurių net to nesitikėjai. Net jokio ženklo nebuvo, kad jie tokie klastingi, neatsakingi. O bendrauta su jais apie 10-12 metų. Ir jie vieni kitiems padėdavo labai įvairiose situacijose, kitaip tariant buvo "patikrinti" laiko....Bet paliko mano Valdą supūti vienam. Jis labai palūžo...Visą kaltę, nors kaltas ne jis, prisiėmė sau...Kaltino save, kad mes tiek metų statėm statėm, o jis viską sugriovė...Ir jaučiasi kaltas, kad aš ir sūnus dėl jo klaidų labai kenčiame. Mėgino nusižudyti...Mano didelių pastangų dėka aš jį išgelbėjau, bent jau fiziškai....O kas toliau...Kaip sunku žiūrėti į mylimą žmogų, kuriam taip sunku, o tu jam niekuo negali padėti....Ateitis dėl jo tolimesnės būsenos labai neramina, nes problemas spręsti, kiek tai įmanoma, toliau reikia.

Labai labai sunku prašyti pagalbos... Nes jautiesi...nežinau net kaip parašyti...Jautiesi tikrai kaltas, kad atsidūrei per savo patiklumą kitais, pasitikėjimą tokioje situacijoje....

Bet iš kitos pusės, negi niekuo negalima pasitikėti? Negi neturi padėti artimam, nesvarbu giminaičiui, draugui, ar tiesiog žmogui net kurio nepažįsti...? Tai tada kas per gyvenimas...tada tik miške gyventi kaip kokiam maurui....

Tik mes su vyru niekaip negalim suprasti, kaip galima elgtis su kitais taip niekšiškai. Kas tokio žmogaus galvoje turi dėliotis, pasirinkus tokį gyvenimo kelią-kenkti kitiems...