Niekada nemaniau, kad viskas taip baigsis. Ne taip.

Būdama 22 metų, maniau, kad iki šiol jau būsiu susitvarkius. Maniau, kad turėsiu planą. Bet dabar, su kuprine, pilna drabužių, kurių man net nereikia, ir neturėdama kur eiti, net nežinau, koks tas planas. Šįryt tėvai mane išmetė iš namų, jų žodžiai buvo šaltas ir galutinis, tarsi durys, trankomos man prieš nosį.

„Išeik“, – tarė tėtis, jo balsas buvo kietas kaip akmuo. „Tu jau nebevaikas. Susitvarkyk pats.“

Nežinojau, ką pasakyti. Nežinojau, kaip atsikirsti. Tiesiog stovėjau ten, sustingusi, o jie žiūrėjo, kaip aš išeinu – tarsi žiūrėtų, kaip nueina nepažįstamasis. Tarsi aš nebūčiau svarbi.

Galvojau paskambinti kam nors – galbūt vienam iš senų draugų – bet kas norėtų padėti tokiam kaip aš? Nuo vidurinės mokyklos su niekuo nebendrauju. Visi jie žengė toliau, užaugo, susitvarkė savo gyvenimus. Aš vos išlaikau darbą, ką jau kalbėti apie būsto paiešką.

Bandžiau eiti, galvodamas, kad galbūt rasčiau būdą, kaip išgyventi dieną. Saulė dar nepasislėpė, bet jau jaučiuosi tarsi ji man leistųsi. Gatvės tuščios, žmonės skuba pro šalį, o aš jaučiuosi tarsi būčiau nematomas. Skrandis burkšta, bet neturiu nė dolerio. Net smulkių monetų.

Galvojau grįžti namo, bet žinau, kad negaliu. Jie aiškiai leido suprasti, kad manęs ten nelaukia. Ir nežinau, kas blogiau – būti išmestam ar žinoti, kad manęs net nepasigenda.

Parke radau suoliuką. Dabar šalta, o suoliukas kietesnis, nei maniau. Priglaudžiu kelius prie krūtinės, bandydamas sušilti, bet nieko neišeina. Kankina alkis, bet dar labiau – vienatvė. Jaučiuosi tarsi grimztu, tarsi išnykstu.

Akimirkai užsimerkiu, tik norėdama nuo to pabėgti. Bet negaliu. Nežinau, ką dabar turėčiau daryti. Kur man eiti? Kam tai rūpės?

Vienintelis dalykas, kurį žinau tikrai, yra tai, kad atgal kelio nėra. Aš viską sugrioviau. Ir dabar esu tik aš ir šis tuščias miestas.