Mano prosenelė paliko mums savo žemę, kurią ji visą širdimi mylėjo. Tai buvo jos dovana mums, vieta, kur mūsų šeima galėjo augti ir klestėti. 2004 m. mano mama, darbšti moteris, viena auginanti keturis vaikus, pradėjo ant jos statyti namą – namą, kurį ji norėjo palikti kaip savo palikimą. Tačiau ji buvo nuolat nuvilta: rangovai paimdavo jos pinigus, palikdavo pusiau užbaigtas sienas ir dingdavo. Ji niekada nepamatė jo užbaigto.

Aš perėmiau jos svajonę, pasiryžusi užbaigti tai, ką ji pradėjo. Daugiau nei 6 metus mano partneris ir aš įdėjome į tai viską – savo santaupas, energiją, viltį. Bet namas buvo netvarkingas: prastai pastatytas, kai kur byrėjo, todėl turėjome jį nugriauti ir statyti iš naujo. Kiekvienas žingsnis į priekį buvo du žingsniai atgal. Tada padidėjo išlaidos – medžiagos, kurias buvome numatę biudžete prieš metus, dabar kainuoja dvigubai, trigubai daugiau. Atrodo, kad tai begalinis ciklas, iš kurio negalime ištrūkti.

Dabar, turėdami naujagimį, rizika yra didesnė nei bet kada. Vieta, kurioje gyvename, nėra mūsų, o savininkas netrukus grįš. Neturėsime kur eiti. Emociniu ir fiziniu požiūriu mes žlungame. Bijau, kad tai sugrius mano šeimą. Šis namas nėra tik sienos, tai mūsų praeitis, mūsų ateitis, mūsų viskas.

Mums reikia 25 000 eurų, kad galėtume užbaigti būtiniausius darbus: tvirtą stogą, duris ir langus, kad namas taptų tinkamas gyventi. Kiekvienas doleris priartina mus prie įsikėlimo ir pabėgimo iš šio košmaro.

Jūsų pagalba – tai ne tik plytos ir cementas, tai galimybė šeimai išgyti, pagerbti motinos meilę ir ištesėti pažadą praeičiai. Net 5 ar 10 eurų mums reiškia labai daug. Prašome, tapkite mūsų istorijos dalimi.