Mano vardas Loay, man 28 metai, esu iš Gazos.

Mano namai buvo visiškai sunaikinti, todėl su šeima gyvenu mažoje palapinėje, kuri neapsaugo mūsų nei nuo nakties šalčio, nei nuo dienos kaitros.

Turiu mažą mergaitę, vardu Mila.

Ji neturi pieno, maisto, netgi vystyklų.

Mes badaujame ir susiduriame su išnaikinimo grėsme.

Kiekviena diena – kova dėl išlikimo, o sunkios sąlygos tapo nepakeliamos.

Kreipiuosi į jūsų širdis: bet kokia parama, net ir mažiausia, galėtų išgelbėti mano, mano dukters ir mano šeimos ateitį. – Loay

Mano vardas Valentina, esu iš Modenos.

Loay ir aš kalbamės kasdien, o kai internetas leidžia, mes matomės.

Jis ir jo jauna šeima yra nuostabūs žmonės: mielos, geros ir nesavanaudiškos sielos.

Jie turi dideles širdis, kurios pažįsta skausmą ir viltį tų, kurie tiki, kad pasaulyje vis dar gali būti grožio, akyse.

Mila, jų mylima dukra, yra graži mergaitė, visada šypsosi, mojuoja tau savo maža rankute per telefono ekraną, jos akys plačios ir nekaltos.

Kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų turėtume apkabinti Milą ir saugoti jos širdies tyrumą kaip meilės skydą.

Apsikabinimas yra geresnė užuolaida, sauganti ją nuo šalčio, apsikabinimas yra šilta antklodė, į kurią ją galima suvynioti, kai tėvų glėbio nebepakanka, apsikabinimas yra šilta suknelė, leidžianti jai žaisti, apsikabinimas yra maistas, šildantis jos širdį.

Apkabinkime Milą dieną po dienos, kad ji galėtų augti ir džiaugtis gyvenimu.