Mano istorija: kova, kurios nematyti iš šalies

Sveiki, esu tėtis iš Prienų, auginantis 5 metų sūnų. Jau 13 metų dirbu techniku-technologu baldų įmonėje, tačiau už šio stabilaus darbo slepiasi gyvenimas, kurį puse laiko kankino baimė, panikos priepuoliai ir gilus jaudulys. Tai būsena, kai paprasčiausia buitis tampa milžinišku iššūkiu, o jėgų trūkumas uždaro mane nuo pasaulio ir artimųjų.

Neslėpsiu – ne kartą esu svarstęs viską užbaigti, nes skausmas ir beviltiškumas atrodė nepakeliami. Tačiau šiandien aš esu čia, nes aš noriu kabintis. Noriu gyventi dėl savo sūnaus, dėl savo šeimos ir dėl vilties, kad rytojus gali būti šviesesnis.

Kodėl prašau paramos, jei iš šalies viskas atrodo gerai?

Žinau, kad daug kam gali kilti klausimų. Vairuoju gerą automobilį, turiu darbą – iš šono galiu atrodyti sėkmingas žmogus. Tačiau ši „prabanga“ yra mano ligos – manijos epizodų – pasekmė. Tuo metu, kai protas buvo užvaldytas ligos, priėmiau finansinius sprendimus, už kuriuos dabar turiu atiduoti dideles skolas. Tai, kas kitiems atrodo kaip sėkmė, man šiandien yra sunki našta, neleidžianti nusipirkti net būtinų vaistų.

Mano tikslas: pasveikti ir tarnauti kitiems

Aš prašau jūsų pagalbos ne prabangai, o galimybei stabilizuoti savo sveikatą. Mano didžiausias troškimas – atsistoti ant kojų tiek, kad vėliau galėčiau pats padėti kitiems. Kartu su žmona, kuri studijuoja dailės terapiją, svajojame sukurti studiją vaikams su negalia ir padėti atnaujinti ligoninių kambarius, kad juose būtų daugiau šviesos tiems, kurie dabar jaučiasi taip pat tamsiai, kaip aš.

Surinktos lėšos bus skirtos:

• Būtiniems vaistams: kas mėnesį tam skiriu 60 eurų.
• Privačiai terapijai: valstybinės pagalbos neužtenka, kad ištrūkčiau iš dešimtmečius trunkančios panikos gniaužtų.

Gėdinuosi prašyti, nes visada stengiausi viską atlaikyti pats. Bet supratau, kad vienas nebesusitvarkau. Jūsų parama man yra „gelbėjimosi ratas“, leidžiantis tikėti, kad pasveikęs galėsiu vėl tapti stipriu tėčiu ir vyru.

Ačiū, kad padedate man pasirinkti gyvenimą.