Mano vardas Einar, esu antrasis vaikas penkių asmenų šeimoje.

Kiek prisimenu, visą gyvenimą kentėjau nuo nerimo ir beveik iracionalios baimės susirgti. Nuo vaikystės nerimavau dėl savo sveikatos – įsivaizdavau ligas, kurių neturėjau, visada bijodamas, kad gali nutikti kažkas baisaus. Ironiška, bet ta baimė dabar išsipildė.

Kai man buvo 18 metų, išėjau iš namų po konflikto su patėviu, kuris kovojo su alkoholio priklausomybe. Nuo tos akimirkos turėjau išmokti, ką iš tiesų reiškia nepriklausomybė – pradėti nuo nulio ir bandyti susikurti gyvenimą savarankiškai. Per tuos metus turėjau ramių ir sunkių akimirkų, bet visada širdyje nešiojau troškimą stabilumo, paprastumo ir ramaus gyvenimo gamtoje.

Dabar man 35 metai. Po daugybės klaidų ir blogų sprendimų pagaliau pradėjau tvarkyti savo gyvenimą – iki liepos, kai man buvo diagnozuota choroidinė melanoma, reta ir sunki akies vėžio forma.

Šiuo metu vėžys nepasklido už akies ribų, bet ši diagnozė viską pakeitė. Šiuo metu gydausi ir stengiuosi išlikti viltinga bei stipri.

Ši kelionė buvo tiek pamokanti, tiek prabudimą suteikianti. Gyvenimas su nežinomybe leido man aiškiau pamatyti gyvenimą – kaip jis yra trapus ir kaip svarbu išlaikyti viltį, net kai tai sunku.

Niekada nesitikėjau, kad vieną dieną atsidursiu situacijoje, kai turėsiu prašyti pagalbos, bet štai aš čia – bandau atkurti savo gyvenimą, žengdama po mažą žingsnelį.

Jei skyrėte laiko perskaityti mano istoriją, esu jums labai dėkinga.

Jūsų parama – ar tai būtų auka, ar tiesiog šios puslapio pasidalijimas – reiškia daugiau, nei galiu išreikšti žodžiais. Ji suteikia man vilties, kad galėsiu atsistoti ant kojų, atgauti jėgas ir gyventi ramesnį, sveikesnį ir prasmingesnį gyvenimą.

Iš visos širdies dėkoju už tai, kad perskaitėte, rūpinotės ir tikite, kad kiekvienas gyvenimas nusipelno antrosios galimybės.

Su dėkingumu,

Einar