Sveiki, brangūs geradariai!

Norėčiau pradėti nuo Dievo, Marijos ir Šventojo Juozapo bei visų mūsų šeimos angelų sargų ir arkangelų šlovinimo už visą mūsų gyvenimą ir už visas malones, kurias gavome iš Jų per angelus, įsikūnijusius žmonėmis čia, žemėje.

Tebūnie Dievui padėka!

Pirmiausia norėjau parašyti, kad suprantu, jog čia organizuojamos aukų rinkimo akcijos labai sergantiems žmonėms, vaikams,šeimoms, ir visą gyvenimą man buvo sunku prašyti kitų žmonių pagalbos ar paramos, tačiau mūsų gyvenime atėjo toks laikas, kai supratau, kad juk Dievas veikia per savo angelus žemėje, kuriais yra geros širdies žmonės, ir kad, jei nuoširdžiai prisipažįstu, kad patys nesusitvarkysime, galbūt vis dėlto verta drįsti ir paskelbti mūsų gyvenimo istoriją:) Taigi...

Pirmiausia norėjau jums šiek tiek papasakoti apie mūsų šeimą :)

Esame 9 asmenų šeima iš Krokuvos, man, Veronikai, 39 metai, vyrui Karoliui – 42 metai, ir turime 7 sūnus: Gabrielį Juozapą – 13 metų, Dovydą Juozapą – 12 metų, Maksymilian Józef – 11 metų, Dominik Józef – 9 metų, Ignacy Józef – 7 metų, o dvyniai Antoni Józef ir Józef Michał – 5 metų.

Kaip, brangūs angelai, tikriausiai jau supratote, visi mūsų vaikai turi antrą vardą Juozapas, o vienas – ir pirmąjį. Taip. Mūsų šeimos globėjas yra šventasis Juozapas, kurį pasirinkome jau prieš 13 metų. Būtent šventajam Juozapui esame dėkingi už visus stebuklus mūsų gyvenime ir už tai, kad po daugybės išbandymų vis dar esame viena šeima.

Mūsų gyvenimo nuotykis prasidėjo 2011 metais, kai aš su vyru Karoliu stovėjau prie altoriaus :)

Vyras kilęs iš daugiavaikės šeimos iš Mazurų, aš esu iš Krokuvos, turiu tik vieną jaunesnę seserį, o susipažinome Varšuvoje darbe (daugelis juokiasi, kad tai lygiai pusiaukelėje).

Netrukus pasaulį išvydo mūsų mylimi sūnūs, Vyras dirbo ir tebedirba, o aš jau 13 metų rūpinuosi vaikais, kuriems reikalinga emocinė, auklėjimo pagalba bei konsultacijos, nes keliems iš jų yra nustatyta specialiojo ugdymo poreikio ir kitų sutrikimų diagnozė, o auklėjimo procesas vyksta lėčiau, nes kiekvienam iš jų reikalingas individualus požiūris, rūpesčių, pasiaukojimo, tačiau mes esame viena šeima, todėl dažnai paros trukmės nepakanka, kad visa šeima galėtų kur nors išeiti ar nuvažiuoti.

Tačiau šiuo metu sunkiausia pasirodė būsto situacija, kai 2017 m., po mano mylimos močiutės mirties, mes atvykome gyventi pas mano senelį, kad juo rūpintumėmės iki jo mirties, kuri įvyko 2021 m. Mūsų naudojamas plotas yra 64 m². Namas pastatytas 70-aisiais, stogas neizoliuotas, neapšiltintas, o nuo rudens iki pavasario iš jo išeina drėgmė, todėl praktiškai kiekvienais metais tenka daryti remontą iš naujo. Senos yra ir instaliacijos. Kad galėtume čia padoriai gyventi, turėtume investuoti kelis šimtus tūkstančių zlotų, o to mes negalėtume sau leisti. Su vyru nusprendėme, kad vienintelis teisingas sprendimas bus parduoti namą ir nusipirkti kažką geresnės būklės. Taip ir atsitiko. Šių metų kovo pradžioje pardavėme senelio namą, o Šv. Juozapo šventės išvakarėse pasirašėme naujo namo pirkimo sutartį, bet ne Krokuvoje. Už senelio namą gauta suma nebuvo pakankama, kad Krokuvoje nusipirktume naują būstą tokiai didelei šeimai. Pradėjome ieškoti Mažosios Lenkijos vaivadijoje ir taip paaiškėjo, kad radome namą, kuriame gali oriai apsigyventi tokia gausi šeima. Šį namą radome Tarnovo rajone. Namas gražus, jame dar yra dvigubi mediniai langai, jis nėra apšiltintas, bet stogas yra izoliuotas. Namas yra prižiūrėtas, nors jam jau 33 metai, jame nėra drėgmės ir jame tilps visa mūsų šeima, kad kiekvienas turėtų šiek tiek erdvės sau. Vienintelis trūkumas yra tai, kad namas neturi tvoros. Namas iš tikrųjų kainavo tiek, kiek mes pardavėme senelio namą. Mes svajojame apie pačią paprasčiausią panelinę tvorą su pamatais, kaip nuotraukoje. Mums reikia 120 m tvoros plius įvažiavimo vartų ir vartelių. Apskaičiavome, kad reikalinga suma yra 13 000 PLN. Kadangi šių metų gegužės 30 d., t. y. šiek tiek daugiau nei po savaitės, persikeliame iš didmiesčio į kaimą, logistikos klausimais man reikės išsilaikyti vairuotojo pažymėjimą, kad galėčiau su sūnumis toliau lankyti konsultacijas, važiuoti pas specialistus ir daryti didesnius pirkimus tokiai didelei šeimai, kol vyras bus darbe. Vairuotojo pažymėjimo kursas Tarnove kainuoja 3000 zlotų.

Na, ir mūsų paskutinė svajonė – pirmą kartą per 14 metų visai šeimai savaitę nuvykti į Mazūrus (kol vyras nepradės naujo darbo naujoje vietoje, t. y. Tarnove), kad prosenelės galėtų susipažinti su proanūkiais ir atvirkščiai, taip pat po tiek metų susitikti su vyro šeima. Tai kainuotų 4000 zlotų. Iki šiol negalėjome sau leisti kur nors išvykti su tokia didele šeima.

Žinau, kad 20 000 zlotų yra didelė suma šiais laikais, kai kiekvienam tam tikra prasme yra sunku. Tačiau labai džiaugsimės bet kokia auka ir jau iš visos mūsų devynių širdies :) labai nuoširdžiai jums, brangūs angelai žmogaus pavidalu, dėkojame ir laiminame jus.

Visiems mūsų aukotojams, kurie norės mums padėti išpildyti šias slapčiausias svajones, užsakysiu pas Bernardines seseris Krokuvoje, Šv. Juozapo šventovėje, Amžinąsias Mišias už Dievo palaiminimą, padėkodamas už atviras, mylinčias širdis, kurios žino, kad viskas, ką turime gyvenime kaip šeima, gyvenimą, sveikatą, bet taip pat darbą, namus ir netgi finansus, yra Dievo mums suteikta malonė, ir kurie tą malonę daugina, dalydamiesi ja su kitais.

Tegul Dievas laimina jus visus ir jūsų šeimas!

Su pagarba maldoje,

Veronika Niedźwiecka su šeima