Sveiki, mano vardas Asandulesei Ana-Maria, man 32 metai. Mano istorija prasideda nuo 7 metų, kai visiškai pasikeitė mano gyvenimas.

Baigusi pirmą klasę, pradėjau pastebėti, kad prarandu dešinės kojos judrumą ir ji pradeda kreiptis į vidų. Mano tėvai pastebėjo, kad padėtis blogėja, todėl persikėlėme iš Vaslui į Konstancą, ir gydytojas man diagnozavo spastinę paraplegiją. Baigusi antrą klasę, ir man buvo atlikta pirmoji dešinės kojos operacija. Gydytojas pastebėjo, kad mano kairė koja taip pat pradėjo lenktis kaip ir dešinė, todėl operavo ir ją. Iki 5 klasės man buvo atliktos 13 kojų operacijų. Bėgant metams liga pablogėjo ir aš pradėjau prarasti dešinės rankos judrumą. Būdamas mokinys, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik išmokti rašyti kaire ranka. Kai gydytojas pamatė, kad liga plinta, jis nusiuntė mane į Bukareštą, į Obregia ligoninę. Ten sutikau nuostabią gydytoją, moterį, kuri, galima sakyti, mane išgelbėjo. Po daugybės tyrimų ji man pasakė, kad aš sergu retu susirgimu – generalizuota distonija DYT1.

Kadangi ji vis dažniau dalyvavo konferencijose užsienyje, ji nusiuntė mane į Miuncheną, Vokietiją, kad pažiūrėtų, ką galima padaryti, nes iki 8 klasės liga pablogėjo tiek, kad man vis sunkiau buvo vaikščioti, rašyti, valgyti ir savimi pasirūpinti. Mums buvo sunku, nes gyvenome nuomojamame bute, o sunkiausiu metu mus paliko tėvas, todėl mama liko viena su dviem vaikais, iš kurių vienas buvo sergantis ir reikėjo prižiūrėti, nes liga mane žudė.

Nepaisant savo problemos, aš nepasidaviau. Aš kovojau, toliau lankiau mokyklą, buvau viena iš geriausių mokinių. o mokyklos direktorė ir vienos iš mokytojų vyras buvo Dievo atsiųsti angelai, kad man padėtų. Jie nusprendė įsikišti, padėti man pasveikti, todėl pradėjo kampanijas, kad surinktų pinigų kelionei į Vokietiją, ir su jų pagalba bei Dievo pagalba aš ten patekau.

Būdama 16 metų, man buvo atlikta smegenų operacija ir implantuotas „Medronic DBS“ prietaisas, kurio elektrodai implantuojami į smegenis, o laidai prijungiami prie baterijos, kuri siunčia impulsus į nervų centrus, kad galėčiau judėti, atsikratyti spazmų ir vaikščioti. Po tiek daug metų kančių buvau laiminga, mano gyvenimas pasikeitė, galėjau savarankiškai tvarkytis, savarankiškai eiti į vidurinę mokyklą, turėti normalią paauglystę. Ketverius metus viskas buvo gerai. Po ketverių metų baterija išsikrovė ir aš vėl atsidūriau lovos nelaisvėje. Be šio prietaiso aš nebėra žmogus, bet su Dievo pagalba man pavyko surinkti pinigų naujai baterijai, kuri tarnavo 10–15 metų, ir aš net nežinau, kaip praėjo tie metai, nes šiemet ją vėl reikia keisti...Per pažįstamą sužinojau apie Memorial Hospital Turkijoje, kur nuvykau ir man buvo atlikti tyrimai, ir jie man pasakė, kad kai turėsiu pinigų operacijai, turėčiau nuvykti ir pakeisti bateriją, Nes šiais metais ją reikia skubiai pakeisti, kitaip vėl atsidursiu lovos nelaisvėje ir būsiu priklausomas nuo savo motinos, kuri visada buvo ir tebėra šalia manęs. Dar kartą man reikia pinigų, kad ją pakeisčiau, sumos, kurios nei aš, nei mano šeima neturime. Kadangi gaunu invalidumo pensiją, o mano mama gauna slaugytojos atlyginimą, ši suma yra 23 000 eurų, plius kitos su mano reabilitacija susijusios išlaidos.Noriu, kad operacija būtų atlikta šiais metais. Nenoriu, kad baterija išsikrautu iki metų pabaigos. Be šio prietaiso sunku, ypač kai jis pradeda rodyti baterijos išsikrovimo požymius. Turiu su juo problemų, kartais sunku vaikščioti. Kai baterija išsikrauna, man prasideda raumenų spazmai ir skausmas, ir aš priversta gulėti lovoje.

Man reikia ir nuoširdžiai tikiuosi, kad galėsite man padėti, kad galėčiau atlikti operaciją! Nuoširdžiai dėkoju iš visos širdies!