Tai ne tik butas.

Tai mano vaikystė.

Tai mano saugi vieta.

Tai paskutinis fizinis ryšys, kuris mane sieja su tėvais.

Abu tėvus praradau, kai man buvo tik 11 metų. Amžiuje, kai dauguma vaikų dar mokosi būti drąsūs, aš mokiausi išgyventi be dviejų žmonių, kurie buvo visas mano pasaulis. Nuo tada šis namas yra vienintelė vieta, kurioje vis dar jaučiu jų buvimą – jų juokas sienose, jų šiluma saulės spinduliuose pro langus, jų meilė kiekviename kampe.

Tačiau laikas nebuvo malonus šiam butui. Dabar jis reikalauja skubių remonto darbų. Sienos yra pažeistos, kai kurios jų dalys nebėra saugios, o aš viena negaliu jo atstatyti. Kiekviena įtrūkimai man atrodo kaip dar vienas mano praeities fragmentas, kuris lėtai nyksta.

Aš neprašau prabangos.

Prašau pagalbos išsaugoti prisiminimus.

Pataisyti erdvę, kurioje užaugau.

Kad išsaugoti vienintelę vietą, kurioje vis dar jaučiuosi artima savo tėvams.

Bet koks indėlis, kad ir koks mažas, reiškia daugiau, nei galite įsivaizduoti. Jūs ne tik padedate renovuoti butą – jūs padedate man apsaugoti savo vaikystę, savo istoriją ir paskutinį likusį mano šeimos gabalėlį.

Jei galite paaukoti, pasidalinti ar tiesiog atsiųsti paramą, būsiu amžinai dėkinga.

Iš visos širdies dėkoju. 💛