Sveiki, aš Vladas – studentas, gyvenantis vienas kitoje šalyje ir bandantis kurti savo ateitį, tuo pačiu laikydamasis svajonės, kuri užgimė dar prieš man pradedant vaikščioti.

Kai buvau kūdikis, mano tėtis turėjo „BMW 3“ serijos automobilį. Nepamenu automobilio detalių, bet prisimenu, kaip jaučiausi būdamas šalia jo. Jis turėjo tokį spindesį – kažką, kas pažadino kažką giliai manyje, netgi būnant mažam vaikui. Vieną dieną tėtis turėjo jį parduoti. Aš ne visiškai supratau, kodėl, bet prisimenu liūdesį. Kažkas man liko atmintyje tą dieną. Pažadėjau sau:

„Vieną dieną turėsiu savo „3 serijos“ automobilį.“

Praėjo metai, bet ta kibirkštėlė niekada neišblėso. Automobilis, kuris pažadino kažką manyje, tapo mano svajone. Ir kai pagaliau gavau vairuotojo pažymėjimą, pradėjau taupyti – euras po euro – kad ta svajonė taptų realybe. Ne dėl naujo automobilio. Ne dėl pasirodymo. Bet dėl „BMW E92“ – automobilio, kuris man reiškia viską. Automobilio, kuris simbolizuoja mano ryšį su tėčiu ir pažadą, kurį sau daviau vaikystėje.

Bet ši svajonė jau nebėra tik mano.

Turiu jaunesnį brolį, kuris yra 10 metų jaunesnis už mane. Jis užaugo stebėdamas, kaip aš esu apsėstas automobilių – lygiai taip pat, kaip aš kadaise stebėjau mūsų tėtį. Aš perdaviau jam savo meilę E92. Dabar tai yra tema, apie kurią mes kalbame nuolat. Mes svajojame apie tai, kaip kartu važiuosime juo. Sėdėsime jame. Klausysimės variklio riaumojimo. Vien mintis, kad vieną dieną juo paimsiu jį...

Tai svajonė svajonėje.

Bet gyvenimas to nepadarė lengva.

Aš išvykau studijuoti į universitetą, viena, toli nuo šeimos. Susiradau darbą, kad galėčiau save išlaikyti, bandydama sutaupyti automobiliui, sumokėti nuomą ir suspėti su paskaitomis. Dirbau taip sunkiai, kad visiškai išsekau. Neišlaikiau metų. Turėjau mesti darbą. Dabar kartoju tą patį kursą, nuomą ir mokslą apmokėdama iš to, ką uždirbu. Bandžiau viską, ką galėjau, kad šią svajonę įgyvendinčiau pati.

Bet viena to padaryti negaliu.

Štai kodėl esu čia ir prašau jūsų pagalbos.

Bandau surinkti 15 000 eurų, kad galėčiau nusipirkti savo pirmąjį automobilį – automobilį, apie kurį svajoju jau daugiau nei dešimtmetį. Ne dėl prabangos. Ne dėl greičio. Bet dėl to, ką jis man reiškia, ir dėl ryšio, kurį jis simbolizuoja tarp dviejų brolių, tikinčių į kažką didesnio už save pačius.

Jei kada nors turėjote svajonę, kuri atrodė nepasiekiama...

Jei kada nors sunkiais laikais laikėtės ko nors...

Jei kada nors norėjote įrodyti, kad svajonės gali išlikti net tada, kai viskas aplink griūva...

Tada jūs suprantate, kodėl tai svarbu.

Netgi vien tik pasidalinimas, malonus žodis ar nedidelė auka priartina mane prie to, ką nešioju širdyje nuo tada, kai buvau vaikas ant galinės sėdynės, žiūrėdamas pro langą, kaip mano tėtis vairuoja tą seną „3 serijos“ automobilį.

Nuoširdžiai dėkoju – ir aš, ir mano mažasis brolis, kuris vis dar laukia tos pirmosios kelionės.

Iš visos širdies,

Vlad