Sveiki, esu Vladas, studentas, gyvenantis vienas kitoje šalyje ir bandantis susikurti savo ateitį, tačiau siekiantis įgyvendinti svajonę, kuri prasidėjo dar prieš man pradedant vaikščioti.

Kai buvau mažas, mano tėtis turėjo 3 serijos BMW. Neprisimenu automobilio detalių, bet prisimenu, koks jausmas buvo šalia jo. Jis buvo labai artimas - kažkas, kas manyje, net ir mažame vaike, kažką giliai sužadino. Vieną dieną jis turėjo jį parduoti. Iki galo nesupratau, kodėl, bet atsimenu, kad buvo liūdna. Tą dieną kažkas liko su manimi. Pasižadėjau sau:

"Vieną dieną turėsiu savo 3 serijos automobilį."

Bėgo metai, o ta kibirkštis taip ir neišblėso. Automobilis, įžiebęs kažką manyje, tapo mano svajone. Ir kai pagaliau gavau vairuotojo pažymėjimą, pradėjau taupyti - eurą po euro - kad ši svajonė taptų realybe. Ne naujam automobiliui. Ne parodai. Bet BMW E92 - automobiliui, kuris man reiškia viską. Automobiliui, kuris simbolizuoja ryšį su tėčiu ir pažadą, kurį daviau sau vaikystėje.

Tačiau ši svajonė nebėra tik mano svajonė.

Turiu mažąjį brolį, už mane jaunesnį 10 metų. Jis užaugo stebėdamas, kaip esu apsėstas automobilių - lygiai taip pat, kaip kadaise stebėjau mūsų tėtį. Savo meilę E92 automobiliui perdaviau ir jam. Dabar mes nuolat apie tai kalbamės. Svajojame apie tai, kaip kartu jį vairuosime. Sėdėti jame. Girdėti variklio riaumojimą. Vien tik mintis, kad vieną dieną galėsiu jį juo pavežti...

Tai svajonė svajonėje.

Tačiau gyvenimas to nelengvai įgyvendino.

Išvykau studijuoti į universitetą, vienas, toli nuo šeimos. Įsidarbinau, kad galėčiau save išlaikyti, stengiausi taupyti automobiliui, mokėti už nuomą ir suspėti į pamokas. Dirbau taip sunkiai, kad perdegiau. Neišlaikiau metų. Turėjau mesti darbą. Dabar kartoju tuos pačius metus, iš to, ką uždirbu, dengiu nuomą ir mokesčius už mokslą. Išbandžiau viską, ką galėjau, kad įgyvendinčiau šią svajonę savarankiškai.

Bet vienas to padaryti negaliu.

Todėl esu čia ir prašau jūsų pagalbos.

Bandau surinkti 15 000 eurų, kad galėčiau nusipirkti savo pirmąjį automobilį - automobilį, apie kurį svajojau daugiau nei dešimtmetį. Ne dėl prabangos. Ne dėl greičio. Bet dėl to, ką jis man reiškia, ir dėl ryšio, kurį jis palaiko tarp dviejų brolių, tikinčių kažkuo didesniu nei jie patys.

Jei kada nors turėjote svajonę, kuri atrodė nepasiekiama...

Jei kada nors kažko laikėtės sunkiais laikais...

Jei kada nors norėjote įrodyti, kad svajonės gali išlikti net tada, kai visa kita žlunga...

Tuomet suprasite, kodėl tai svarbu.

Netgi tik pasidalijimas, geras žodis ar nedidelė auka priartina mane prie to, ką širdyje nešiojuosi nuo tada, kai būdamas vaikas ant galinės sėdynės žiūrėjau pro langą, stebėdamas, kaip tėtis vairuoja tą seną 3 serijos automobilį.

Nuoširdžiai dėkoju - nuo savęs ir nuo mažojo brolio, kuris vis dar laukia pirmojo pasivažinėjimo.

Iš visos širdies,

Vladas