Moooonia, Monika atsibusk! Kelkis! Tu jau pakankamai ilgai miegojai. Dabar jau užteks! Grįžkite pas mus!

Kartu mes galime pasiekti daugiau!

Padėkime Monikai ištrūkti iš nelaisvės, padėkime jai vėl pasveikti.

Mūsų mylima ir vienintelė dukra Monika eilinę darbo dieną 2024 m. spalio 9 d. rytą. ji laiminga keliavo į darbą.

Ji labai džiaugėsi, kad baigusi dailės akademiją gavo darbą pagal savo profesiją.

Tačiau darbo jai nebuvo lemta pasiekti, nes jos gyvenimo žemėlapyje atsirado posūkis - tragiškas eismo įvykis, arba du viename.

Vieną akimirką ją nevalingai partrenkė iš miško į kelią išbėgęs daugiau kaip 200 kilogramų sveriantis elnias, o dar po sekundės dalies į ją priekine dalimi trenkėsi priešinga kryptimi važiavusi greitaeigė transporto priemonė.

Monikos širdis nustojo plakti. Ji buvo įkalinta automobilyje, be sąmonės ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Į įvykio vietą atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams ir medikams po kelias minutes trukusio drąsaus gaivinimo pavyko atkurti kraujotaką. Jie negalėjo patikėti įvykusiu stebuklu.

Jų manymu, tokias traumas patyrusios aukos visiems laikams prarandamos avarijos vietoje.

LPR sraigtasparniu nugabenus Moniką į Opolės universitetinę ligoninę, jai buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos, įskaitant sutraiškyto dešiniojo klubo, lūžusios kojos stabilizavimą ir, svarbiausia, gyvybę gelbstinčią neurochirurginę operaciją, nes, kaip pasakojo gydytojas pirmojo kontakto intensyviosios terapijos skyriuje metu, Monikos galva buvo beveik nuplėšta. Jai buvo lūžę kaklo slanksteliai nuo C0 iki C3, abu pakaušio smilkinkauliai pasislinkę į vidų, nutrauktos nugaros smegenys, daugybė hematomų, taip pat ir miego arterijoje, hipofizės srityje (...). Jos smegenys kelias minutes buvo hipoksiškos. Gydytojų teigimu, tik už kvėpavimą atsakinga smegenų dalis buvo geriausios būklės. Buvo pagrįstai susirūpinta, ar Monika išgyvens naktį po operacijos ir ar smarkiai pažeistos nugaros smegenys sugebės ilgiau palaikyti jos gyvybines funkcijas. Nuosprendis buvo toks, kad net jei Monika išgyventų, ji nebegalėtų pajudinti rankos ar kojos, nebeturėtų jokio kontakto, nes didelė smegenų dalis - priekinė, parietalinė, temporalinė ir pakaušinė skiltys (...) - dėl užsitęsusios hipoksijos žuvo.

Monika išgyveno ir yra gyva. Tai stebuklas. Nuo šios tragiškos nelaimės praėjo šešios savaitės. Mūsų dukra, nusilpusi po sunkios ortopedinės operacijos, laimėjo daug kovų. Ji du kartus tramdė plaučių uždegimą, du kartus nugalėjo konjunktyvitą ir kitas septines bakterijas, kurios bandė ją iš mūsų atimti.

Nuo 2024 m. spalio 9 d. kiekvieną dieną esame su ja. Kasdien važiuojame 300 kilometrų nuo savo namų iki ligoninės ir atgal, kad galėtume kalbėtis su Monija, dainuoti jai, groti jai muziką, masažuoti veidą, glostyti jos trapias rankas, plaštakas ir pėdas, stimuliuoti visus jos pojūčius ir receptorius, skatinti jos aktyvumą, norą grįžti į mūsų pasaulį. Gydytojai prijungtuose monitoriuose pastebi, kad mūsų apsilankymų metu jos gyvybinis aktyvumas gerokai padidėja. Tai suteikia mums vilties ir jėgų veikti.

Turime pirmųjų laimėjimų. Patys gydytojai savaitę netikėdami žiūrėjo į Moniką. Monika atidaro akis, reaguoja į paros metą, reaguoja į šviesą, pradėjo vartyti akis, pradėjo judinti burną, daryti savo nepakartojamus veidus, šiek tiek pasuka galvą iš vienos pusės į kitą, labai stipriai reaguoja į lengviausią prisilietimą, sulenkdama abi kojas per kelius, gali nevalingai suspausti ranką (...), o dar visai neseniai ji neturėjo išgyventi, neturėjo net mirktelėti.

Stengiamės, kad Monika dalyvautų suaugusiųjų, esančių smegenų komoje, pažadinimo programoje, nes Monika, kurios dar nepaminėjome, yra suaugusi, graži 29 metų moteris, gėdinga mergina, neseniai pasiruošusi kurti savo šeimą.

Palaikome ryšius su keliomis sveikatos priežiūros įstaigomis ir ligoninių skyriais, kurie siūlo tokio pobūdžio gydymą komos būsenos pacientams ir vykdo 12 mėnesių trukmės programas. Tai, pvz: "Budzik dla Dorosłych" Varšuvoje, "Rehstab" Limanovoje, ligoninė Čenstachovoje, Jastrzębie Zdrój, Bžege arba "Repty" Tarnovskio Goryje (...).

Deja, visur eilėje dėl priėmimo tenka laukti iki 12 mėnesių, kiekvienoje vietoje prieš Moniką laukia nuo 2,3 iki 8 žmonių. Metų pabaigoje kiekvienai įstaigai trūksta Valstybinės ligonių kasos lėšų gydymui subsidijuoti, o nauji sprendimai dėl limitų bus priimti tik 2025 m. pradžioje. Tačiau Monikai kiekviena uždelsta profesinės reabilitacijos diena reiškia mažesnes galimybes grįžti į sąmoningų, pakankamai sveikų ir sveikų žmonių pasaulį.

Privati reabilitacijos stovykla Monikai su profesionalia kasdiene medikų komandos priežiūra, neuroreabilitacija, neurologija, muzikos terapija, hidroterapija ir kt. kainuoja apie 15 000 zlotų už dviejų savaičių viešnagę centre. Dalyvavimas privačioje reabilitacijos programoje, kokią siūlo Varšuvos "Budzik", per mėnesį kainuoja apie 35 000 zlotų. Deja, mes negalime sau to leisti. Manome, kad vargu ar kas nors gali sau leisti tokias išlaidas, net jei tai toks svarbus gyvenimo tikslas.

Aš, Monikos mama, jau atsisakiau darbo, kad galėčiau būti šalia Monikos ir palaikyti jos gijimo procesą. Tokioje situacijoje, kokioje esame, negalėčiau atsiduoti darbui. Šiuo metu dėl nervų sutrikimo gaunu nedarbingumo pašalpą, bet po kelių mėnesių išnaudosiu nedarbingumo lapelį (...). Monikos tėvas dirba nedideliame privačiame autoservise, jo pajamų dabartinėje situacijoje pakanka mokesčiams, benzinui kasdienėms kelionėms į Monikos namus ir atgal ir kukliam maistui.

Monika dirba, todėl kol kas turi sukaupusi ligos pašalpą, tačiau pati ja naudotis negali, negali pasirūpinti savo gerove, o mes, jos tėvai, kol kas nenorime ir negalime disponuoti jos finansiniais ištekliais, bent jau tol, kol teismas nepaskyrė mūsų jos teisėtais globėjais, o tam reikia laiko (...).

Šioje situacijoje kreipiamės į Jus, mieli skaitytojai, prašydami finansinės pagalbos, net jei tai bus mažiausia galima suma, kuri padės Monikai ir jos tėvams pirmajame Monikos gydymo etape, t. y. užtikrins jos buvimą profesionaliame asmenų - pabudusių suaugusiųjų, esančių smegenų komoje, gydymo centre, nes Opolės ligoninė, kurioje ji šiuo metu yra, nemato jokio pagrindo jos gydymui intensyviosios terapijos skyriuje, ortopedijos ar kitame ligoninės skyriuje.

Jei Monika, neduok Dieve, negalės dalyvauti nė vienoje iš programų, nes turi atitikti tam tikrus medicininius kriterijus, arba jei ji baigs tokią 12 mėnesių programą ir atsiras galimybė grįžti namo, surinktus pinigus panaudosime jos gyvenamajai vietai pritaikyti kasdieniam funkcionavimui ir reabilitacijai bei profesionaliai priežiūrai užtikrinti.

Iš anksto labai dėkojame už bet kokią pagalbą mūsų ir ypač Monikos vardu!