Moooonia, Monika, pabusk! Kelkis! Jau pakankamai ilgai miegojai. Dabar užtenka! Grįžk pas mus!

Kartu galime pasiekti daugiau!

Padėkime Monikai ištrūkti iš nelaisvės, padėkime jai vėl pasveikti.

Mūsų mylima ir vienintelė dukra Monika 2024 m. spalio 9 d. ryte, kaip ir kiekvieną įprastą darbo dieną, linksmai išėjo į darbą. 

Ji buvo labai laiminga, kad baigusi dailės akademiją gavo darbą pagal savo specialybę.

Tačiau ji neturėjo pasiekti darbo vietos, nes jos gyvenimo kelyje pasirodė lūžis – tragiška eismo nelaimė – ar net dvi vienu metu.  

Vienu metu ją partrenkė iš miško į kelią išbėgęs greitai bėgantis elnias, sveriantis daugiau nei 200 kilogramų, ir po akimirkos ji patyrė mirtiną susidūrimą su iš priešingos pusės atlėkusiu greitai važiuojančiu automobiliu.

Monikos širdis nustojo plakti. Ji buvo įstrigusi automobilyje, be sąmonės ir be jokių gyvybės ženklų. Gaisrininkams ir medikams, atvykusiems į avarijos vietą, po kelių minučių drąsaus gaivinimo pavyko atkurti kraujotaką. Jie patys negalėjo patikėti tuo stebuklu, kuris įvyko.

Jų nuomone, aukos su tokiais sužalojimais avarijos vietoje paprastai yra pasmerktos mirčiai.

Po pervežimo LPR sraigtasparniu į Opolės universitetinę ligoninę Monikai buvo atlikta keletas sudėtingų operacijų, įskaitant sumušto dešiniojo klubo stabilizavimą, sulaužytos kojos ir, svarbiausia, gyvybę išgelbėjusią neurochirurginę operaciją, nes, kaip gydytojas mums pasakė per pirmąjį susitikimą intensyviosios terapijos skyriuje, Monikai beveik buvo nurauta galva. Ji turėjo lūžusius kaklo slankstelius nuo C0 iki C3, abu pakaušio kondilus su poslinkiu į vidų, įplėštą nugaros smegenis, daugybę hematomų, taip pat miego arterijoje, hipofizės srityje (...). Jos smegenys keletą minučių buvo patyrusios hipoksiją. Gydytojų nuomone, geriausios būklės buvo tik ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už kvėpavimą. Buvo pagrįstų abejonių, ar Monika išgyvens naktį po operacijos, ar smarkiai pažeistas nugaros smegenų kanalas sugebės palaikyti jos gyvybines funkcijas ilgesnį laiką. Verdiktas buvo toks: net jei ji ir išgyventų, ji negalėtų judinti nei rankų, nei kojų, ji nebeturėtų jokio kontakto su aplinka, nes didelė jos smegenų dalis – priekinis, pakaušinis, smilkininis ir pakaušinis skilveliai (...) – buvo mirusi dėl ilgalaikės hipoksijos. 

Monika išgyveno ir yra gyva. Tai stebuklas. Nuo to tragiško nelaimingo atsitikimo praėjo jau 6 savaitės. Mūsų dukra, susilpninta sunkios ortopedinės operacijos, laimėjo daug kovų. Ji du kartus įveikė plaučių uždegimą, du kartus konjunktyvito uždegimą ir kitas septines bakterijas, kurios norėjo ją iš mūsų atimti. 

Nuo 2024 m. spalio 9 d. mes kasdien būname su ja. Kasdien nuvažiuojame 300 kilometrų iš savo gyvenamosios vietos į ligoninę ir atgal, kad pasikalbėtume su Monia, jai padainuotume, pagrotume muziką, pamasažuotume veidą, glostytume jos trapias rankas, rankas ir pėdas, stimuliuoti visus jos pojūčius ir receptorius, skatinti jos aktyvumą, norą grįžti į mūsų pasaulį. Gydytojai prijungtuose monitoriuose pastebi, kad mūsų vizitų metu jos gyvybinė veikla žymiai sustiprėja. Tai suteikia mums vilties ir jėgų veikti.

Turime pirmuosius laimėjimus. Pats gydytojai savaitę į Moniką žiūrėjo su nepasitikėjimu. Monika atveria akis, reaguoja į dieną ir naktį, reaguoja į šviesą, pradėjo judinti akis, pradėjo judinti burną, daryti savo unikalius veido išraiškos, šiek tiek sukioja galvą iš vienos pusės į kitą, labai stipriai reaguoja į menkiausią prisilietimą, sulenkdama abi kojas per kelius, gali nevalingai suspausti ranką (...) ir dar visai neseniai ji neturėjo išgyventi, ji neturėjo net akies mirktelėti.

Mes bandome įtraukti Moniką į suaugusiųjų reanimacijos programą, skirtą tiems, kurie yra cerebrinėje komoje, nes Monika, apie kurią iki šiol dar neminėjome, yra suaugusi, graži 29-metė moteris, drovi mergina, kuri neseniai buvo pasirengusi sukurti savo šeimą.

Mes palaikome ryšius su daugybe sveikatos priežiūros įstaigų ir ligoninių skyrių, kurie siūlo tokio tipo gydymą komos būsenoje esantiems pacientams ir vykdo 12 mėnesių programas. Tai, pvz.: „Budzik dla Dorosłych“ Varšuvoje, „Rehstab“ Limanovoje, ligoninės Čenstakovoje, Jastrzębie Zdrój, Brzegu arba „Repty“ Tarnowskie Góry (...).

Deja, visur tenka laukti eilėje iki 12 mėnesių, kad būtų priimta, kiekvienoje vietoje prieš Moniką laukia 2,3–8 žmonės. Metų pabaigoje kiekvienai įstaigai trūksta Nacionalinio sveikatos fondo lėšų gydymui subsidijuoti, o nauji sprendimai dėl limitų bus priimti tik 2025 m. pradžioje. Tačiau Monikai kiekviena profesinės reabilitacijos atidėjimo diena reiškia mažesnę galimybę grįžti į sąmoningų, pakankamai fiziškai aktyvių ir sveikų žmonių pasaulį.

Privatus reabilitacijos stovykla Monikai su profesionalia medicinine priežiūra, kurią teikia kasdien dirbanti gydytojų komanda, neuroreabilitacija, neurologija, muzikos terapija, hidroterapija ir kt. kainuoja apie 15 000 PLN už dviejų savaičių buvimą centre. Mėnesinės išlaidos dalyvauti privačioje reabilitacijos programoje, pavyzdžiui, tokioje, kokią siūlo „Budzik“ Varšuvoje, sudaro apie 35 000 PLN per mėnesį. Deja, to mes sau leisti negalime. Manome, kad vargu ar kas nors gali sau leisti tokias išlaidas, net jei tai susiję su tokiu svarbiu gyvenimo tikslu.

Aš, Monikos mama, jau palikau darbą, kad galėčiau būti šalia Monikos ir padėti jai pasveikti. Esant tokiai situacijai, aš negalėčiau skirti laiko darbui. Šiuo metu dėl nervų išsekimo gaunu ligos pašalpą, bet po kelių mėnesių išeikvosiu savo ligos atostogas (...). Monikos tėvas dirba mažoje privačioje automobilių dirbtuvėje, o jo pajamų dabartinėje situacijoje pakanka mokesčiams, benzinui kasdieninėms kelionėms į Monikos butą ir atgal bei kukliems maisto produktams.  

Monika dirbo, todėl kol kas yra sukaupusi nedarbingumo pašalpą, tačiau ji negali jos panaudoti pati, negali pati pasirūpinti savo gerove, o mes, jos tėvai, kol kas nenorime ir negalime disponuoti jos finansinėmis lėšomis, bent jau tol, kol teismas mus paskirs jos įstatyminiais globėjais, o tai užtruks (...).

Esant tokiai situacijai, kreipiamės į jus, brangūs skaitytojai, prašydami finansinės pagalbos, net jei tai bus mažiausia įmanoma suma, kuri padės Monikai ir jos tėvams pirmuoju Monikos gydymo etapu, t. y. užtikrinti jos buvimą profesionaliame centre, skirtame gydyti - suaugusiųjų, esančių cerebrinėje komoje, reabilitacijai, nes Opole ligoninė, kurioje ji šiuo metu yra, nemato pagrindo jos gydymui intensyviosios terapijos skyriuje, ortopedijos skyriuje ar kitame ligoninės skyriuje.

Jei, Dieve saugok, Monika neatitiks nė vienos programos reikalavimų, nes turi atitikti tam tikrus medicininius kriterijus, arba jei ji baigs tokią 12 mėnesių programą ir galės grįžti namo, surinktus pinigus panaudosime, kad pritaikytume jos gyvenamąją vietą kasdieniam gyvenimui ir reabilitacijai bei užtikrintume profesionalią priežiūrą. 

Iš anksto nuoširdžiai dėkojame už bet kokią pagalbą mūsų vardu ir ypač Monikos vardu!