Taip... atrodo, kad tai tiesa. Senjorai jau nebekelia susidomėjimo... Jie turi mirti vargšai, liūdni ir bejėgiai. Kam jie reikalingi? Kam eikvoti jiems mūsų išteklius? Pastebėjau, kad visi galvoja taip pat. Mes mieliau aukojame katėms ir šunims... Jiems gailimės. O senjorams – ne.

Jie yra tie, kurie nešė mus, kai mes negalėjome vaikščioti.

Jie yra rankos, kurios mus maitino, balsai, kurie mus mokė atskirti gėrį nuo blogio, tyli jėga, kuri dešimtmečius sunkumų išlaikė šeimas kartu.

O dabar... per daugelis jų yra vieni.

Mažuose, šaltuose butuose.

Pamirštuose kaimuose.

Tylėje.

Po visą gyvenimą trukusio darbo, aukojimo ir orumo, jie liko skaičiuoti monetas duonai. Rinktis tarp vaistų ir maisto. Eiti miegoti alkani – ne todėl, kad jie nesugebėjo, bet todėl, kad sistema juos nuvylė.

Tai ne svetimi žmonės.

Tai mūsų seneliai. Mūsų kaimynai. Karta, kuri pastatė viską, ant ko šiandien stovime.

Jie neprašo daug.

Ne prabangos. Ne patogumų.

Tik šilto maisto. Šiek tiek pagalbos. Galimybės gyventi paskutinius gyvenimo metus oriai – be alkio, be vienatvės, be nevilties.

Mes negalime pakeisti jų praeities.

Bet galime pakeisti jų dabartį.

Jūsų nedidelis poelgis – maistas, auka, akimirka rūpesčio – gali lemti skirtumą tarp dar vienos nakties alkio... ir nakties ramybės.

Neleiskite jiems išnykti nepastebėtiems.

Neleiskite, kad dėkingumas liktų tik žodžiu.

Pasiimkite už juos dabar.

Nes vieną dieną mes visi tikėsimės, kad kas nors padarys tą patį už mus.

Šiandien išvykstu į Urziceni su drabužiais, kuriuos nupirkau vaikams dėvėtų drabužių parduotuvėje. Taip pat įdėjau į lagaminą „Dragon“ žaidimus, kuriuos padovanosime vargstantiems vaikams, kad jų vaikystė, dažnai pažymėta skurdo ir sunkumų, taptų šiek tiek spalvingesnė ir džiaugsmingesnė.

Senjorams vežame suaugusiųjų vystyklus ir kitus būtiniausius reikmenis tiems, kurie yra prikaustyti prie lovos, izoliuoti ir visiškai neturi socialinės paramos – daugelis išgyvena iš menkų pensijų, jei tokių iš viso turi. Kaimo vietovėse beveik nėra darbo galimybių, o paslaugos senjorams tiesiog neegzistuoja.

Mums vis dar reikia lėšų, kad galėtume toliau padėti šioms šeimoms, vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Kiekvienas įnašas, kad ir koks mažas, iš tiesų keičia jų gyvenimus.