Aš esu ant ribos viską prarasti ir pirmą kartą nesugebu susitvarkyti vienas

Maždaug prieš 20 metų norėjau padėti draugui. Tuo metu jis buvo patekęs į bėdą, o aš už jį laidavau iš lojalumo, draugystės ir todėl, kad tikėjau, jog sunkiausiais momentais reikia vienas kitam padėti.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad būtent šis sprendimas po kelių dešimtmečių taps mano didžiausia problema.

Prieš daugiau nei 15 metų man nutiko nelaimingas atsitikimas, kuris daug ką pakeitė. Nuo tada esu fiziškai ribotas ir daugelis dalykų nebėra tokie savaime suprantami kaip anksčiau.

Nepaisant to, aš toliau kovojau, dirbau, bandžiau stovėti ant savo kojų ir pati tvarkyti savo gyvenimą.

Prieš trejus metus prasidėjo stiprūs nerimo priepuoliai, kurie atėmė iš manęs net gebėjimą dirbti. Panika, spaudimas, per didelis krūvis – net paprasti dalykai, tokie kaip apsipirkimas ar vizitas į valdžios instituciją, staiga tapo neįveikiami. Nuo tada aš bandau kaip nors susitvarkyti su savo kasdieniu gyvenimu.

Ir būtent dabar – kai vėl turėjau vilties, kai reikalai pamažu ėjo į gerąją pusę – po tiek metų ši garantija sugrįžta.

Visą jėgą.

Ir aš nieko negaliu padaryti.

Aš esu tiesiog ant ribos prarasti savo namus.

Neturiu šeimos, kuri galėtų mane priglausti, ir nė vieno žmogaus, pas kurį galėčiau kreiptis nelaimės atveju.

Jei aš krisiu, krisiu viena. Ir būtent tai man kelia baimę.

Visada buvau žmogus, kuris stengėsi viską pasiekti pats. Man sunku prašyti pagalbos ir niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad kada nors tai darysiu viešai. Bet šį kartą kito kelio nėra.

Todėl prašau pagalbos.

Ne iš gailesčio, ne dėl patogumo, o todėl, kad neturiu kito išeities. Kiekviena pagalba – nesvarbu, didelė ar maža – suteikia man galimybę išlaikyti stogą virš galvos ir visiškai nesugriūti.

Ir visiems, kurie man padeda ar mane įtraukia į savo mintis:

įtrauksiu jus į savo maldas.

Iš dėkingumo, iš pagarbos ir todėl, kad man tai svarbu.

Ačiū, kad skaitote, kad suprantate ir kad nepaliekate manęs vieno.