Esu Anja, viena auginanti mama, ir nieko labiau nemėgstu – bet pamažu man trūksta jėgų...

Toliau aprašysiu savo situaciją ir savo prašymą jums...

Turiu du berniukus, abu nuostabūs.

Mano vyresnysis visada buvo medicininis ypatumas. Jau nėštumo metu pasirodė nepaaiškinami nukrypimai, tačiau tuo metu jiems nebuvo suteikta didesnė reikšmė. Tačiau iškart po gimimo viskas prasidėjo. Nukrypimai galvoje, nukrypimai klubuose, augimo sutrikimai. Viskas buvo ne kartą ištirta, tuo metu mes reguliariai lankėmės pas 20 skirtingų gydytojų. Nė vienas iš šių gydytojų negalėjo nustatyti diagnozės, iki šiol. Tačiau kiekvienas kažkaip gydė, po metų bandymų buvo atliktos ir klubo operacijos (12 metų amžiaus abipusė displazija). Visi sąnariai yra nesveiki ir kelia problemų. Kadangi jis augo per mažai, jam buvo išbandytas tuomet naujas vaistas. Metus po metų du kartus per dieną turėjau jam daryti injekcijas namuose. Šis gydymas buvo staiganutrauktas žodžiais:„Na, linkiu jums visko geriausio, terapija baigta. Vaistas labai brangus, o naudos jis irgi nedavė.“

Netrukus prieš mano vyresniajam sūnui sulaukiant pilnametystės, pas jį spontaniškai pasireiškė ypatinga epilepsijos forma. Jos negalima kontroliuoti vaistais. Gydytojai mano, kad visa tai susiję su pagrindine liga – kurios, tiesa, niekada nepavyko diagnozuoti. Pasak gydytojų, jis yra medicininis retas atvejis. Dėl kritimų jis jau susižalojo galvą, stuburo slankstelius ir petį (neatitaisomai). Nors dabar jam jau daugiau nei 20 metų, jis negali gyventi savarankiškai. Taigi jis gyvena pas mane. Jam net nebuvo leista normaliai pradėti profesinio mokymo. Pensijų tarnyba jam tik kėlė kliūčių. Dabar jis mokosi profesijos, kurią jam patvirtino tik darbo birža. Kitaip jis nebūtų gavęs finansavimo. Iš viso mes negauname jokios finansinės paramos iš niekur, nes už „pilkąsias zonas“ nemokama. Be diagnozės – jokių pinigų. Mums visiems tai labai sunku ištverti, ir pamažu mums baigiasi jėgos. Jei dabar dar kas nors iš mūsų susirgs depresija ar kuo nors kitu, tada aš jau nebežinau, ką daryti.

Mano mažylis yra gana sukrėstas psichologiškai. Jis patiria panikos priepuolius, kai jo vyresnysis brolis turi priepuolį. Jis nuolat manęs klausia, ar priepuolis gali baigtis labai blogai. Jis labai bijo dėl savo brolio! Ir aš taip pat dėl savo sūnaus.

Aš pati neturėjau laiko eiti į paskyrimus pas gydytojus, todėl dabar irgi esu gana prislėgta. Jau gavau sąskaitą – neseniai man teko darytis operaciją.

Dėl daugybės mano sūnaus vizitų pas gydytojus mano darbo vieta yra pavojuje (per daug praleistų darbo dienų). Ankstesnę darbo vietą praradau dėl tos pačios priežasties. Dėl epilepsijos mano vyresnysis sūnus negali gauti vairuotojo pažymėjimo, todėl aš turiu jį vežti į vizitus. Jo tėvas visiškai nesirūpina ir niekada nesirūpino.

Manau, kad persikėlimas į nuosavą namą būtų mums puiki galimybė. Namas, kuriame mažiau nelaimingų atsitikimų šaltinių. Šiuo metu gyvename sename name – daug sienų, stačios laiptų pakopos, aštrios plytelių briaunos ir pan. Jei prarasiu darbą, kaip vienintelė šeimos maitintoja nebegalėsiu sumokėti nuomos.

Persikrausčius, mano mažasis sūnus pagaliau gautų savo kambarį. Jam labai reikia vietos, kurioje jis jaustųsi patogiai ir saugiai, kad jo patirtos traumos jo nesulaužytų.

Prašome padėti mums nedidele auka.

Už tuos pinigus labiausiai norėčiau nusipirkti sveikatos! Kadangi tai neįmanoma, siekiu svajonės apie nuosavą namą savo berniukams ir sau. Tikiuosi, kad taip mums trims pavyks atgauti šiek tiek daugiau sveikatos!!!

Galbūt turėčiau net vasaros virtuvę – dėl sveikatos problemų pati ruošiu tinktūras, kremai ir arbatą iš vaistinių žolelių.

Ir galbūt turėčiau siuvimo kambarį. Siuvimas man suteikia atsipalaidavimą, ir galbūt galėčiau tai daryti kaip papildomą darbą.

Prašau paaukoti, bet ne iš gailesčio, o todėl, kad galite ir norite!

Net ir nedidelė auka padės.