Mieli draugai savanoriai, dalyvaujantys mūsų lėšų rinkimo akcijoje, sveikinu jus.

Esu mažos našlaitės mergaitės iš Ugandos globėja. Prieš dvejus metus, būdama trejų metų, paėmiau ją iš našlaičių prieglaudos Kampalos pakraštyje Ugandoje ir dvejus metus gyvenau su ja Kampaloje, kol teismas priėmė sprendimą dėl įvaikinimo ir mes kaip šeima grįžome į Graikiją su mano penkerių metų dukra Marija.

Per dvejus metus, kuriuos gyvenau Ugandoje, susipažinau su daugeliu našlaičių namų ir žmonėmis, kurie teikia našlaičiams maistą, prieglobstį ir padeda mokytis.

Taip pat pamačiau, kiek daug yra poreikių ir kiek daug vienišų šeimų, vienišų motinų nuo 16 iki 30 metų, kurios vienos stengiasi auginti po vieną, du ar tris vaikus.

Pajutau jų sielvartą ir neviltį dėl badaujančių vaikų ir poreikį gauti gerų užsienio sielų iš išsivysčiusio pasaulio paramą.

Laikau savo pareiga padėti kuo daugiau našlaičių ar nepilnų šeimų vaikų.

Štai kodėl imuosi organizuoti šią lėšų rinkimo akciją, kad galėčiau paremti šiuos vaikus.

Jau yra pradinė graikų ortodoksų kunigo tėvo Antonijaus, kuris jau daugelį metų remia daugiau kaip 1300 našlaičių vaikų, suteikdamas jiems pastogę, maistą ir mokymąsi, paramos bazė.

Jo akyse mačiau meilę ir ryžtą suteikti šiems vaikams ateitį, bet taip pat ir kančią.

Sielvartą, nes kiekvieną dieną atsibudęs jis turi rūpintis 1300 svetimų žmonių - savo paties vaikų. Niekas jo neprivertė to daryti. Tik jo meilė dovanoti davė įsakymą jo širdyje ir jis kasdien jam paklūsta.

Jis toks atsakingas, kad giliai širdyje pajutau, jog turiu jį palaikyti ir stiprinti jo darbą.

Todėl prašau bet kurios geros sielos, sužinojusios apie lėšų rinkimo akciją, prisidėti tiek, kiek ir kada galite. Net vienas euras gali suteikti maisto kai kuriems vaikams, kuriems jo reikia. Mokestis už mokyklą kiekvienam vaikui yra 25 eurai per mėnesį.

Dar 25 eurų užtenka juos pamaitinti, suteikti pastogę ir aprengti. Tai yra 50 eurų per mėnesį , jei kas nors pasiūlo, prisiima vaiko, kuris tikriausiai bus grąžintas į gatvę, ateitį, kaip mano pačios dukra buvo rasta septynių mėnesių mirštanti iš bado. Kažkas ją surado ir pristatė į našlaičių prieglaudą, kur ji buvo maitinama ir globojama iki trejų metų, kai mes su žmona ją priglaudėme, Jei nebūtume paskatinti vidinio impulso ir meilės išvykti iš už tūkstančių kilometrų esančios Graikijos ir ją priglausti, jos gyvenimas būtų nulemtas iš anksto. Būdama penkerių metų, kaip dabar, ji būtų buvusi siunčiama iš vienų našlaičių namų į kitus, kol jai būtų sukakę dešimt metų. Tada vėl į kelią - maža mergaitė našlaitė, kuriai niekas nesuteiks būtiniausių dalykų. kur ja neabejotinai kas nors pasinaudotų ar išprievartautų, ji būtų nėščia, o paskui taptų motina be jokios paramos. žiauri realybė, bet tokia ji yra.

Taigi tai darau todėl, kad mano dukra prašo, kad tai padaryčiau. prieš mums išvykstant iš Ugandos ji rinkdavo iš namų maistą, dėdavo jį į savo vaikišką maišelį ir sakydavo man: ''Tėti, eime ir atiduokime jį tėvo antano vaikams, jie neturi ko valgyti.

Tą patį ji darė ir su drabužiais bei žaislais. Kai išvažiavome, visus savo drabužius ir žaislus ji išdalijo vaikams gatvėje, rajone, kuriame gyvenome.

Ji prašė manęs, kad ir toliau jiems juos duočiau, kad jų nepamirščiau.

Taigi man reikia visų paramos, kad galėčiau įvykdyti pažadą, kurį daviau savo dukrai ir tėvui Antonijui.

Kad visada siūlysiu maistą, pastogę ir mokymąsi tiek našlaičių vaikų Afrikoje, kiek tik galėsiu.

Labai dėkoju visiems prisidėjusiems prie lėšų rinkimo ir visiems jums, kurie kiek galite ir kada galite prisideda prie mūsų darbo.

Mieli mūsų lėšų rinkimo savanoriai draugai, sveikinu jus

esu mažos našlaitės mergaitės iš Ugandos įtėvis. Prieš dvejus metus, būdamas trejų metų, paėmiau ją iš našlaičių prieglaudos Kampalos pakraštyje Ugandoje kaip tėvas ir dvejus metus gyvenau su ja Kampaloje, kol baigėsi įvaikinimo teismas, ir grįžau kaip šeima į Graikiją su dukra Marija.

Per dvejus metus, kuriuos gyvenau Ugandoje, susipažinau su daugybe našlaičių namų ir žmonių, kurie siūlo našlaičiams maistą, būstą ir mokymąsi.

Taip pat pamačiau, kiek daug yra poreikių ir kiek daug vienišų šeimų, tik motinų, kurių amžius nuo 16 iki 30 metų, stengiasi auginti po vieną, du ar tris vaikus.

Pajutau jų nerimą ir neviltį dėl alkanų vaikų ir poreikį paremti mandagias svetimas sielas iš išsivysčiusio pasaulio.

Laikau savo pareiga padėti kuo daugiau našlaičių ar vienišų tėvų šeimų vaikų.

Todėl ir ryžausi organizuoti šią lėšų rinkimo akciją, kad galėčiau paremti šiuos vaikus.

Jau yra pradinė paramos bazė graikų ortodoksų kunigui tėvui Antoniosui, kuris per daugelį metų parėmė daugiau kaip 1300 našlaičių vaikų, suteikdamas jiems stogą ir mokydamasis.

Jo akyse mačiau meilę ir ryžtą suteikti šiems vaikams ateitį bei nerimą.

Nerimą, nes kiekvieną dieną atsibudęs jis turi rūpintis 1300 užsieniečių - savo paties vaikų. Niekas jo neprivertė to daryti. Tik jo meilė aukoms davė įsakymą jo širdžiai ir kasdien paklūsta.

Jis toks atsakingas, kad giliai širdyje pajutau, jog turiu jį palaikyti ir stiprinti jo darbą.

Todėl prašau bet kurią gerą sielą, sužinojusią apie lėšų rinkimo akciją, prisidėti kuo daugiau. Net euras gali pamaitinti kai kuriuos vaikus, kuriems to reikia. Mokestis už mokslą mokykloje yra 25 eurai per mėnesį kiekvienam vaikui.

Tiek daugiau ir turės maisto ir stogą ir drabužių. Tai yra, 50 eurų per mėnesį, jei kas nors siūlo vaiko, kuris tikriausiai grįš į gatvę, ateitį, kaip mano dukra buvo rasta septynių mėnesių mirė iš bado. Kažkas ją rado ir perdavė į vaikų namus, kur ji turėjo maisto ir stogą iki trejų metų, kad mes su žmona ją pasiėmėme, jei nebūtume motyvuoti vidinio impulso ir meilės pradėti Graikija tūkstančių tūkstančių tūkstančių tūkstančių tūkstančių gyvybių ir jos gyvenimą. Sulaukusi penkerių metų, tiek, kiek jai yra dabar, ji būtų buvusi išvaryta iš šios lempos, kad eitų į kitą iki dešimties metų. Tada kelyje maža mergaitė našlaitė, kuriai niekas nepasiūlo elementarių dalykų. Kur tik kas nors ją išnaudotų ar išprievartautų ir būtų vaikas-vaikas vaikas, o paskui motina be jokios paramos.

Taigi tai darau todėl, kad mano dukra manęs prašo. Prieš mums išvykstant iš Ugandos ji rinkdavo iš namų maisto produktus, dėdavo juos į vaikų krepšį ir sakydavo man: "Tėti, atiduokime juos mažiems tėvo Antonijaus vaikams, jie neturi ką valgyti.

Kai išvažiavome, ji išdalijo visus savo drabužius ir žaislus vaikams prie kelio į rajoną, kuriame gyvenome.

Ir paprašė manęs, kad duočiau jiems tęstinumą, kad jų nepamirščiau.

Taigi man reikia jūsų visų paramos, kad galėčiau įvykdyti dukteriai ir Pantoniosui duotą pažadą.

Kad visada siūlysiu maistą, būstą ir mokymąsi labiausiai našlaičiais likusiems Afrikos vaikams.

Labai ačiū visiems prisidėjusiems, kurie suteikia galimybę organizuoti lėšų rinkimo akciją, ir visiems tiems, kurie prisideda kuo gali, kad paremtų mūsų darbą.