Danielius buvo vilties ir ambicijų kupinas jaunas vyras, kuris visada norėjo būti daugiau nei tai, ką jam lėmė aplinkybės. Ne todėl, kad buvo nepatenkintas gyvenimu, bet todėl, kad jo viduje visada degė kažkoks tylus, atkaklus įsitikinimas: galėtų būti ir kitaip.

Tačiau gyvenimas ne visada teka svajonių tempu.

Sunki lemtis jau anksti užmetė ant jo šešėlį. Tokį šešėlį, kuris nėra įspūdingas, bet kasdien guli ant žmogaus pečių. Kova jam nebuvo pasirinkimas, o kasdienė realybė. Jis dirbo mūrininku sąžiningai, sunkiai, abiem rankomis statydamas kitų sienas, tuo pačiu bandydamas kažkaip išlaikyti savo ateitį. Nesiskundė. Darė savo darbą. Nes reikėjo.

Bet buvo dienų, kai net darbo nepakako. Kai galimybių buvo mažai, o perspektyvos – dar mažesnės. Kai klausimas buvo ne tas, kas bus rytoj, o kas šiandien atsidurs ant stalo.

Sunkiausiais laikais pasitaikydavo, kad neužtekdavo normalaus maisto. Trūkumas nebuvo teorija, o konkreti, skausminga realybė. Tuščias skrandis, kurio nebuvo galima ignoruoti. Tokiais atvejais žmogus nefilozofuoja, o tik skaičiuoja: ką galima praleisti, kad liktų kitiems.

Ši realybė buvo ir vaikystėje.

Prisimena, kaip su sesute susikibę už rankų eidavo į parduotuvę. Ne dėl žaidimo, ne dėl nuotykių – iš būtinybės. Mama dažnai prašydavo pusryčių kreditu, kad mokykloje jie nesėdėtų su tuščiais skrandžiais. Tuomet tai nebuvo istorija, o kasdienybė.

Tokį rytą sprendimai buvo paprasti, tačiau sunkūs.

Sesuo gavo šokoladinį ragelį. Jis – sumuštinį.

O kai pinigų gėrimui nebeliko, pardavėjo tyla pasakė daugiau nei bet kokie žodžiai: „už tai 500 forintų neužteks.“

Šie žodžiai jam neišnyko iš galvos.

Jos įstrigo. Giliau nei bet kas kitas.

Nes ten jis pirmą kartą iš tikrųjų suprato, ką reiškia trūkumas.

Ne tik tai, kad trūksta, bet ir tai, kad kiekvienas sprendimas turi savo kainą.

Ir galbūt būtent ten jo viduje gimė kažkas, ko jis iki šiol negalėjo paleisti:

tą tylų, atkaklų tikėjimą, kad taip neturi likti amžinai. Tikslas nėra tai, kad Dánielui būtų lengviau.

Tikslas yra, kad vieną dieną tai, kas jam buvo normalu, nebebūtų normalu.

Kad vaikas neaugtų manydamas, jog „500 forintų“ yra siena, kurios negalima peržengti.

Kad pusryčiai nebūtų paskola, o pasirinkimas.

Kad „pakankamai“ nebūtų išgyvenimo kategorija, o išeities taškas.

Tikslas yra paprastas, bet atkaklus:

sulaužyti tą nematomą taisyklę, kad kas pradeda iš apačios, tas ten ir turi likti.

Ir taip – galbūt iš išorės tai skamba naiviai.

Galbūt tai atrodo pernelyg didelis uždavinys.

Bet taip pat atrodė ir tai, kad mūrininkas kada nors savo rankomis pastatys savo istoriją.

Ši kampanija yra ne tik apie Dánielį.

Bet apie tą akimirką, kai „neturi šansų“ virsta į

vis dėlto yra.

Tikslas:

kad Dánielio istorija nebūtų skyrius apie išgyvenimą,

bet pirmasis įrodymas, kad trūkumas nėra likimas.

Ir jei tai pavyks, pasikeis ne tik vienas gyvenimas.

Bet ir tai, ką iki šiol laikėme tiesa.