Sveiki visi.

Mano vardas Danielius, ir aš kreipiuosi į jus su istorija, svajone ir prašymu.

Mano istorija kažkokia paprasta, kol visas mano gyvenimas neapvirto aukštyn kojomis: Užaugau normalioje šeimoje, kuri turėjo butą, namą kaime, žemės, šiek tiek turto ir ateitį. Taip buvo iki tol, kol prieš 13 metų mirė mano tėvas. Po to beveik viskas mano gyvenime apsivertė aukštyn kojomis. Mano santykiai su mama, kurie anksčiau nebuvo tokie geri, pablogėjo taip, kad net dabar nežinau, kaip juos pavadinti. Vieninteliai, kurie manimi rūpinosi ir mane palaikė, buvo mano žmona ir močiutė (mano tėvo motina), kuri iš dalies mane užaugino. Mano motina darė viską, ką galėjo, kad neleistų man sukurti savo šeimos. Kiekvieną mano žingsnį ir viską, ką bandžiau daryti, ji dūrė man peiliu į nugarą. Aš gyvenu name, esančiame už 25 km nuo artimiausio miesto, o ji gyvena bute, didžiausiame regiono mieste. Butas, namas ir žemė priklauso mums kartu. Mano namo ir žemės dalis yra 87 %, o buto - 25 % pagal paveldėjimo teisę, likusi dalis priklauso jai. Kiekvieną kartą, kai tik pasitaiko proga, ji man grasina, kad padarys viską, kad išvarytų mane iš namų, nes jie priklauso jai. Aš neturiu galimybės patekti į butą, ji nedavė man rakto, kai mirė mano tėvas. Taigi, žmogus, kuris turėtų mane labiausiai palaikyti, yra mano didžiausias priešas. Ir visa tai todėl, kad aš galiu mąstyti savarankiškai, turiu savo galvą ir jos neklausau! Net po to, kai vedžiau ir kai gimė du vaikai, ji ir toliau prie manęs kabinėjosi ir grasino mums, tik nuo šio momento mano žmona tapo jos piktavališkų kėslų taikiniu. "Mano moteris", taip ji vadina mano žmoną, yra kvaila, kvaila, be pinigų ir be smegenų( jos žodžiai), kai tuo tarpu mano žmona turi aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, magistro laipsnį ir visa kita, ji yra darbštus žmogus(vienintelis, kuris dirba) ir visi, išskyrus mano mamą, apie ją atsiliepia tik gerais žodžiais. Mano vaikai( 9 metų berniukas ir 8 metų mergaitė) tapo jos taikiniu tą pačią minutę, kai ji sužinojo, kad jie turi problemų(ADHD), ir pavadino juos kvailiais, kvailais, bet "meilė" mano motinos akyse. Aš negaliu dirbti kasdien, nes turiu rūpintis savo vaikais( mano žmona uždirba daugiau nei aš, todėl turėjome eiti į kompromisą) ir nuvežti juos į mokyklą ir iš jos. Kiekvieną dieną 7 val. ryto išeinu iš namų, pusvalandį važiuoju į mokyklą, būnu mieste(mūsų automobilyje arba kartais pas draugus) ir laukiu pietų, kai vaikai baigia pamokas, kad galėčiau juos parvežti namo. Ten padedu jiems ruošti namų darbus, pamaitinu, paguldau miegoti ir t. t. Tokia yra mano kasdienė rutina kiekvieną darbo dieną.

Tokia yra mano istorija ir mano kasdienis gyvenimas dabar, ir aš noriu, kad tai pasikeistų.

Iki šiol pasistačiau 3 nedidelius šiltnamius (pirmasis yra 60 kv. m, antrasis - 30 kv. m, o trečiasis - 150 kv. m), kuriuose auginu 100 % BIO daržoves. Daugiausia vietos šiltnamiuose užima pomidorai (onix heart ir vyšniniai) ir paprikos. Tai darau jau 6 metus, išbandydamas įvairius receptus, tirpalus, laistymo programas ir režimus, augimo režimus ir pan. Mano pastatyti šiltnamiai uždengti folija (250 mikronų storio). Visi produktai atitenka mūsų draugams, už nedidelį mokestį(atsižvelgiant į visą darbą). Kasdien rankiniu būdu laistome daugiau kaip 1000 augalų, augalus aprūpiname BIO maitinamosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, dilgėlių kompostu ir vištų mėšlu. Augalais rūpinuosi tik aš, nes žmona visą dieną būna darbe, o vaikai per maži, kad galėtų padėti.

Štai čia ir atsiranda svajonė:

Norėčiau pasistatyti profesionalų šiltnamį, didesnį (apie 1000 kvadratinių metrų), stiklinį, su kontroliuojamu klimatu, su saulės baterijomis, kurios galėtų maitinti šildymo sistemą, ir giliu šuliniu vandeniui, kad galėčiau auginti daržoves ir žiemą. Norėčiau nusipirkti traktorių su priedais, kad galėčiau dirbti tame šiltnamyje. Norėčiau, kad galėčiau daugiau savo daržovių pristatyti žmonėms, nes jos visos yra BIO, visi jų nori. Tie, kuriems pasisekė jų paragauti, nebenori daržovių iš turgaus. Taigi žinau, kad turiu tinkamų produktų, atitinkančių žmonių poreikius. Tiesiog neturiu lėšų auginti ir perkelti juos į kitą lygį.

Be to, tokiu būdu stengiuosi užtikrinti savo vaikų ateitį. Kadangi jiems diagnozuota ADHD, jų, kaip darbuotojų, ateitis mano šalyje yra ribota, todėl verslas šeimoje yra kur kas geriau nei tikėtis kokios nors pagalbos iš valstybinių įstaigų.

Štai čia ir yra šis prašymas:

Tikiuosi, kad savo širdyse rasite lėšų padėti man įgyvendinti mano svajonę.

Tikiuosi jūsų pagalbos, kad galėčiau užtikrinti tam tikrą BIO dalį jų kasdienio maisto.

Tikiuosi, kad jūs galite pakeisti situaciją ir kad su jūsų pagalba šiek tiek saulės nušvis ir mano alėjoje.

Iš anksto dėkoju!

Ačiū už jūsų gerumą!

Ačiū už viską!