Apie prievartą kalbu tam, kad kuo daugiau žmonių atverčiau akis. Kad sumažėtų aukų skaičius ir kad žmonės nežiūrėtų į tai pro pirštus, netylėtų, nes dažnai vienintelė galimybė, kurią turi aukos, yra ta, kad kas nors kokiu nors būdu ateina joms į pagalbą. Galiausiai, nes norėčiau parodyti visoms aukoms, kurios guli ant grindų, kad įmanoma atsistoti ant kojų, kad įmanoma vėl būti laimingam.

Noriu, kad kiti žinotų, jog yra žaizdų, kurios niekada neužgyja. Mes išmokstame su jomis gyventi. Po kurio laiko jos nebekankina, nebėra mūsų kasdienio gyvenimo dalis, bet kai išgirstame apie kitų žmonių atvejus arba kai išgyvename sunkų laikotarpį, šie randai ima niežėti ir visi siaubai vėl ir vėl prisimenami. Jie nebesidaužo į grindis, bet skauda, ir mes turime leisti šiam jausmui prasiveržti pro mus. Tai visiškai normalu.

Turiu daugybę prisiminimų: kai kuriuos lengvus ir kai kuriuos siaubingus, kurių niekada nepamiršiu, kol gyvensiu. Šie vaizdai įsirėžė į mano smegenis. Vienas iš jų įvyko po kelias dienas trukusio teroro, kai nebegalėjau pakęsti nuolatinio žodinio įžeidinėjimo, baudžiančios ir sielą draskančios tylos bei provokacijų. Išdrįsau pasakyti gana, ir prasidėjo pragaras. Smurtautojas visada laukia šios akimirkos, kad pateisintų savo veiksmus ir priverstų kitą žmogų patikėti, jog jis savo elgesiu, išvaizda, žodžiais jį išprovokavo, o tada tiesiogine prasme duoda sau leidimą smogti. Būtent taip tada ir nutiko.

Iš pradžių jis tiesiog pradėjo mėtyti mano daiktus ant žemės, daužyti juos, o kadangi aš neklausiau, pradėjo mane stumdyti, priremti prie sienos, draskyti mano kūną pirštais, susuktais į nagus. Nedrįsau pajudėti. Žinojau, kad jei priešinsiuosi, tai bus kuras į ugnį. Galiausiai jis mane paleido ir, kai ėmiau valyti nuolaužas, šoko priešais mane, dviem rankomis sugriebė už gerklės, parvertė ant žemės, į skeveldras ir ėmė spausti iš manęs sultis. Buvau mirtinai išsigandęs ir neturėjau jėgų kovoti. Galvojau tik apie viena:

"Dieve, jei tai mane nužudys, kas nutiks mano sūnui?"

Ir tada staiga viskas sustojo. Ne pats veiksmas, o aš. Mano akys buvo atviros, bet nieko nemačiau. Pajutau smūgį ir atrodė, kad mano siela buvo išplėšta iš manęs. Nuo tos akimirkos nieko neprisimenu: tai buvo mano sąmonė, mano sielos gynyba, kad išgyvenčiau siaubą.

Kitas dalykas, kurį atsimenu, yra tai, kaip iš visų jėgų rėkiau ir spardžiausi kojomis, o paskui kažkaip pašokau ant kojų ir kumščiu trenkiau gyvūnui. Visą tą laiką galvojau: kur aš nusiritau, kuo tapau! Rėkiau iš visų plaučių: - ką tu padarei, gyvuly? Tu mane vos nenužudei! O jis nusišypsojo ir pasakė: - Aš tavęs neuždusinau, tik suėmiau už kaklo, kad užčiaupčiau. Būtent tada pagaliau pripažinau sau, kad turime eiti, negalime čia pasilikti.

Mūsų pabėgimo iš mano mažojo berniuko tėvo istorija.... Nuo to laiko gyvename pas mano močiutę,kuriai 88 metai, ir nors turiu stabilų darbą,man reikia 2 mėnesių užstato nuomai, o aš negaliu sau to leisti, todėl dabar prašau pagalbos.