Aš čia atsidūriau iš nevilties.

Esame ūkininkų šeima, turinti savo verslą, tačiau dėl pasaulio aplinkybių ir verslo sprendimų, kurie pasirodė esą pražūtingi, atsidūrėme aklavietėje. Esame negailestingų skolų išieškotojų rankose, kurie pasinaudoja mūsų padėtimi ir grasina turto areštu, jei nesumokėsime pinigų, kurių jie reikalauja už skolas (netgi nežinant kreditoriams, su kuriais deramės tiesiogiai). Mano tėvas to neparodo, bet jau nebeslepia nevilties, nemiega, mano mama dėl to kenčia, jau prarado turėtas santaupas, pasitvirtina senas posakis „namuose, kur nėra duonos, visi barasi ir niekas neturi teisybės“; aš sausio mėnesį tapsiu tėvu ir matau save be ateities, be jėgų kovoti. Tai beviltiška.

Bet, kaip ir viskas gyvenime, tik mirtis neturi išeities. Šiuo atveju bandome parduoti sklypą, ir vos jį pardavę, padengsime skolas ir atsikratysime reketo. Turėsime ateitį. Mums tik reikia parduoti sklypą. Greitai.

Nežinau, ar pavyks parduoti rytoj, ar tik po mėnesio, bet po mėnesio bus per vėlu. Neturime pinigų vynuogynui prižiūrėti, derliaus nuėmimui pradėti, traktoriui prižiūrėti... nesakau tik to, kad neturime pinigų maistui, nes daržovių lysvės ir gyvuliai mus maitina. Ir neturime pinigų susidoroti su skolų išieškotojais, kurie bet kuriuo metu grasina atimti mūsų darbui reikalingą įrangą – traktorių ir mašinas. Kai tik žemė bus parduota, galėsime stabilizuoti padėtį.

Neprašau pinigų dovanai, tik paskolinti, kol pavyks įvykdyti pardavimą.