Esu čia iš nevilties.

Esame ūkininkų šeima, turinti savo verslą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių ir verslo sprendimų, kurie pasirodė esą pražūtingi, atsidūrėme aklavietėje. Esame atsidūrę negailestingų skolų išieškotojų rankose, kurie naudojasi mūsų padėtimi ir grasina areštuoti mūsų turtą, jei neperduosime jiems pinigų, kurių jie reikalauja už skolas (net be kreditorių, su kuriais tiesiogiai derėjomės, žinios). Mano tėvas viso to nerodo, bet jis nebeslepia savo nevilties, nemiega, mama dėl to kenčia, ji jau prarado savo santaupas, galioja senas posakis "namuose, kur nėra duonos, visi kovoja ir niekas nėra teisus", o aš sausio mėnesį tapsiu tėvu ir matau save be ateities, be jėgų kovoti. Tai beviltiška.

Bet, kaip ir visa kita gyvenime, tik mirtis neturi išeities. Šiuo atveju bandome parduoti žemės sklypą, o kai tik jį parduosime, sumokėsime skolas ir atsikratysime išmušinėjimų. Galėsime turėti ateitį. Mums tereikia parduoti žemę. Greitai.

Nežinau, ar galėsime ją parduoti rytoj, ar po mėnesio, bet po mėnesio bus per vėlu. Neturime pinigų vynuogynui apdirbti, derliui pradėti, traktoriui prižiūrėti... Nesakau, kad neturime pinigų maistui, nes sodas ir gyvuliai mus išmaitina. Ir neturime pinigų susidoroti su skolų išieškotojais, kurie grasina bet kurią akimirką atvykti ir atimti darbui reikalingą įrangą, traktorių ir techniką. Kai tik parduosime žemę, galėsime stabilizuoti padėtį.

Neprašau duoti pinigų, tik paskolinti, kol pavyks realizuoti pardavimą.