Brangūs draugai

Mano vardas Tereza Jirková, esu baigusi socialinį darbą.

mielai priėmiau iššūkį vadovauti lėšų rinkimo akcijai, skirt ai paremti šešiasdešimt vaikų iš Gazos ruožo.

Šiems vaikams, nukentėjusiems nuo karo ir priverstinio perkėlimo, reikia mūsų pagalbos. Tikiu, kad kiekvienas vaikas turi teisę į mokslą, ir esu dėkinga, kad galiu prisidėti prie jų geresnės ateities, nors ir maža dalele.

Pačioje Gazos kančių širdyje, kur kiekvienas kampelis paženklintas griuvėsiais, iš mažos, aptriušusios palapinės sklinda nepaprasta šviesa. Ši palapinė yra ne tik prieglauda, bet ir tikra Vilties mokykla. Mano vardas Asmaa Khalil Abu Mandeel (42 m.), dirbu mokytoja Maghazi pabėgėlių stovykloje. Kai karas iš daugelio vaikų atėmė galimybę mokytis, nusprendžiau neleisti, kad juos graužtų baimė ir nežinojimas. Kartu su trimis kitais mokytojais sukūrėme nedidelę improvizuotą mokyklą - palapinę, kurioje mokome vaikus turėdami ribotus išteklius. Naudojame senas lentas ir sėdime ant žemės, tačiau mūsų ryžtas nepalaužiamas.

Kasdien čia šešiasdešimt vaikų mokosi skaityti, rašyti ir vėl svajoti. Tačiau palapinė susiduria su daugybe problemų - ji nesandari, trūksta stalų, sąsiuvinių ir elektros. Tačiau vaikai diena iš dienos ateina su vilties kupinomis akimis. Svajojame, kad vieną dieną ši palapinė taps tikra klase - saugia, jaukia ir aprūpinta viskuo, ko reikia vaikams mokytis. Jūsų pagalba mums reikštų daugiau nei tik materialinę paramą.

Ji reikštų viltį ir ateitį šešiasdešimčiai vaikų, kuriuos karas atplėšė nuo namų.

Prisidėkite prie "Vilties mokyklos" šiandien ir grąžinkite vaikams jėgas gyventi!

Brangūs draugai.

Mano vardas Tereza Jirkova ir, būdama socialinio darbo magistrantė, su džiaugsmu priėmiau iššūkį vadovauti lėšų rinkimo akcijai, skirtai šešiasdešimčiai vaikų iš Gazos ruožo paremti. Šiems vaikams, nukentėjusiems nuo karo ir priverstinio perkėlimo, reikia mūsų pagalbos.

Tikiu, kad kiekvienas vaikas turi teisę į išsilavinimą, ir esu dėkinga, kad galiu prisidėti prie jų geresnės ateities, net ir maža dalele.

Tarp Gazos kančių, kur kiekvienas kampelis paženklintas griovimo žyme, iš mažos sudraskytos palapinės sklinda nepaprasta šviesa. Ši palapinė yra ne tik prieglauda, bet ir tikra Vilties mokykla.

Mano vardas Asmaa Khalil Abu Mandeel (42 m.), dirbu mokytoja Maghazi pabėgėlių stovykloje.

Kai karas iš daugelio vaikų atėmė galimybę mokytis, nusprendžiau neleisti, kad baimė ir nežinojimas juos užvaldytų.

Kartu su trimis kitais mokytojais sukūrėme nedidelę improvizuotą mokyklą - palapinę, kurioje mokome vaikus, turinčius ribotus išteklius. Naudojame senas lentas ir sėdime ant grindų, tačiau mūsų ryžtas nepalaužiamas.

Kasdien šešiasdešimt vaikų mokosi skaityti, rašyti ir vėl svajoti. Tačiau palapinė susiduria su daugybe problemų - ji nesandari, nėra stalų, sąsiuvinių ir elektros. Vis dėlto vaikai diena iš dienos ateina su vilties kupinomis akimis. Svajojame, kad vieną dieną ši palapinė taps tikra klase - saugia, jaukia ir aprūpinta viskuo, ko reikia vaikams mokytis.

Jūsų pagalba mums reikštų daugiau nei tik materialinę paramą.

Tai reiškia viltį ir ateitį šešiasdešimčiai vaikų, kuriuos karas išplėšė iš namų.

Paaukokite "Vilties mokyklai" šiandien ir grąžinkite vaikams galimybę gyventi!