Mieli draugai

Mano vardas Tereza Jirková, esu socialinio darbo absolventė.

Su džiaugsmu priėmiau iššūkį vadovauti labdaros akcijai, skirtai paremti šešiasdešimt vaikų iš Gazos.

Šie vaikai, nukentėję nuo karo ir priverstinio perkėlimo, reikalingi mūsų pagalbos. Tikiu, kad kiekvienas vaikas turi teisę į išsilavinimą, ir esu dėkinga, kad galiu prisidėti prie jų geresnės ateities, nors ir nedideliu indėliu.

Gazos kančių centre, kur kiekvienas kampelis pažymėtas sunaikinimu, iš mažos, apdriskusios palapinės spinduliuoja nepaprasta šviesa. Ši palapinė yra ne tik prieglobstis, bet ir tikra Vilties mokykla. Mano vardas Asmaa Khalil Abu Mandeel (42), dirbu mokytoja Maghazi pabėgėlių stovykloje. Kai karas atėmė iš daugelio vaikų galimybę mokytis, nusprendžiau neleisti, kad juos apimtų baimė ir nežinojimas. Kartu su trimis kitais mokytojais įkūrėme nedidelę improvizuotą mokyklą – palapinę, kurioje su ribotais ištekliais mokome vaikus. Naudojame senas lentas ir sėdime ant žemės, bet mūsų ryžtas lieka nesulaužytas.

Kiekvieną dieną šešiasdešimt vaikų čia vėl mokosi skaityti, rašyti ir svajoti. Tačiau palapinė susiduria su daugybe problemų – ji praleidžia vandenį, trūksta stalų, sąsiuvinių ir elektros. Vis dėlto vaikai ateina dieną po dienos su viltimi kupinomis akimis. Mes svajojame vieną dieną šią palapinę paversti tikra klasė – saugia, svetinga ir aprūpinta viskuo, ko vaikams reikia mokytis. Jūsų pagalba mums reikštų daugiau nei tik materialinę paramą.

Ji reikštų viltį ir ateitį šešiasdešimčiai vaikų, kuriuos karas išplėšė iš jų namų.

Prisidėkite prie „Vilties mokyklos“ jau šiandien ir grąžinkite vaikams jėgų gyventi!

Brangūs draugai.

Mano vardas Tereza Jirková, esu socialinio darbo absolventė ir mielai priėmiau iššūkį organizuoti aukų rinkimą šešiasdešimčiai vaikų iš Gazos. Šie vaikai, nukentėję nuo karo konflikto ir priverstinio perkėlimo, reikalingi mūsų pagalbos.

Tikiu, kad kiekvienas vaikas turi teisę į išsilavinimą, ir esu dėkinga, kad galiu prisidėti prie jų geresnės ateities, nors ir nedidele dalimi.

Gazos kančių apsuptyje, kur kiekvienas kampelis pažymėtas griuvėsiais, iš mažos suplėšytos palapinės spinduliuoja neįprasta šviesa. Ši palapinė nėra tik prieglobstis, bet tikra Vilties mokykla.

Mano vardas Asmaa Khalil Abu Mandeel (42) ir dirbu mokytoja Maghazi pabėgėlių stovykloje.

Kai karas atėmė iš daugelio vaikų galimybę mokytis, nusprendžiau, kad neleisiu jiems pasinerti į baimę ir nežinojimą.

Kartu su kitomis trimis mokytojomis sukūrėme mažą improvizuotą mokyklą – palapinę, kurioje su ribotais ištekliais mokome vaikus. Naudojame senas lentas ir sėdime ant žemės, bet mūsų ryžtas lieka nepalaužiamas.

Kiekvieną dieną čia šešiasdešimt vaikų mokosi skaityti, rašyti ir vėl svajoti. Tačiau palapinė susiduria su daugybe problemų – į ją teka vanduo, trūksta stalų, sąsiuvinių ir elektros. Nepaisant to, vaikai kasdien ateina su vilties kupinomis akimis. Mes svajojame, kad vieną dieną šią palapinę paversime tikra klase – saugia, draugiška ir aprūpinta viskuo, ko vaikams reikia mokymuisi.

Jūsų pagalba mums reikštų daugiau nei tik materialinę paramą.

Ji reiškia viltį ir ateitį šešiasdešimčiai vaikų, kuriuos karas išplėšė iš jų namų.

Prisidėkite šiandien prie „Vilties mokyklos“ ir padovanokite vaikams jėgų gyventi!