Niekada nemaniau, kad teks rašyti kažką panašaus.

Šie šiltnamiai – ne tik sudegusios konstrukcijos. Tai mano senelio ir tėvo darbas, dešimtmečius trukę pastangos, ankstyvi kėlimaisi, aukos ir meilė žemei.

Gaisras paliko mums vaizdą, kurį vis dar sunku patikėti: karščio išlenktas plienas, sugriautas pastatas, prarasta technika ir vieta, kuri visada buvo žalia, o dabar tapo juoda.

Mano tėvui 68 metai, ir jis sako, kad jau nebeturi jėgų pradėti viską iš naujo. Aš jį suprantu. Bet man skaudu galvoti, kad viskas, ką jie su tokiomis pastangomis sukūrė, gali išnykti amžinai.

Šiandien nuėjau surinkti tas kelias augalas, kurios išgyveno. Nešiau jas rankose ir negalėjau susilaikyti nuo ašarų. Nes kiekvienas išgelbėtas augalas buvo prisiminimas, mūsų istorijos dalis, kurios ugnis nesugebėjo atimti.

Paprastai neprašau pagalbos. Niekada to nedariau. Bet šiandien prašau.

Prašau, kad mūsų nepamirštų, kai išsijungs kameros. Kad valdžios institucijos, pagalbos teikėjai ir visi, kas gali padėti, atkreiptų dėmesį ir į mažus šeimos ūkius, kurie buvo visiškai sunaikinti.

Mums nereikia gailesčio. Mes norime galimybės išgelbėti bent dalį to, ką sukūrė mano senelis ir tėvas, atstatyti tvartą, aptvarą ir išsaugoti ūkį, kad tas palikimas nesibaigtų pelenuose.

Jei galite pasidalinti šia žinute, nuoširdžiai dėkoju.

Nes žalia spalva per kelias valandas virto juoda, bet aš vis dar noriu tikėti, kad vieną dieną ji vėl taps žalia. 🌱❤️