Visų pirma noriu pasakyti, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems pagalbos reikia kur kas labiau nei mums. Man net gėda tai rašyti. Jei turite rinktis, ar padėti mums, ar paremti ką nors, kas vos suduria galą su galu, kad gautų maisto ar išgyventų dar vieną dieną, prašau, pasirinkite juos. Aš niekada sau neatleistų, jei dėl manęs jie negautų pagalbos.

Bet jei vis dar skaitote, mano vardas yra Sasha, ir noriu sukurti šeimą moteriai, kurią myliu. Leiskite man papasakoti mūsų istoriją.

Sylwia yra iš Litl Roko, Arkanzaso. Ji yra viena iš stipriausių ir atspariausių žmonių, kuriuos esu pažinęs, ir štai kodėl. Jos motina po gimdymo liko iš dalies paralyžiuota, todėl kasdienės veiklos, tokios kaip vaikščiojimas ir kalbėjimas, tapo nepaprastai sunkios. Nepaisant šių iššūkių, Sylwia tapo savo motinos geriausia drauge ir asmenine vertėja, padėdama kitiems suprasti jos kalbą. Jos motina buvo jos uola, žmogus, į kurį ji kreipdavosi po blogų dienų, ir visko, ką Sylwia vertina, pagrindas.

Kai Sylwia sulaukė 18 metų, jos pasaulis pasikeitė amžinai. Jos motinai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Nepaisant jos neįtikėtinos stiprybės ir drąsos įveikiant gyvenimo iššūkius kaip iš dalies paralyžiuotai moteriai, tai buvo kova, kurios ji negalėjo laimėti. Stebėti, kaip žmogus, kurį myli labiausiai pasaulyje, pralaimi kovą su vėžiu, yra skaudus. Tai palieka tokią gilią tuštumą, kad sunku ją apibūdinti žodžiais. Neapsimesiu, kad visiškai suprantu skausmą, kurį patyrė Sylwia – man pasisekė, kad vis dar turiu abu tėvus–bet matau, kiek jėgų jai prireikė, kad galėtų eiti toliau.

Motinos netektis paskatino Sylwią priimti svarbų sprendimą: ji norėjo padėti kitiems išvengti skausmo ir netekties, kurią ji pati patyrė. Ji tapo Krūties vėžio instituto mokslo darbuotoja ir per dvejus metus bendrai parašė daugybę mokslinių straipsnių. Vėliau ji nusprendė studijuoti mediciną ir įstojo į medicinos mokyklą –ten mes ir susitikome.

Dar prieš mums išeinant į pirmąjį pasimatymą, mano draugai ir šeima jau žinojo viską apie tą malonią ir gražią moterį mano draugų rate. Kažkaip man pasisekė, ir Sylwia man suteikė šansą. Dabar, praėjus šešeriems metams, mes sukūrėme bendrą gyvenimą. Ji vadovavo savo programai, su neįtikėtina rūpestingumu ir atsidavimu valdydama 35 žmones. Aš stengiausi ją remti kaip tik galėjau – padėdamas su vertimais, organizuodamas žmones renginiams ir dar daugiau.

Sylwia padėjo man per mano pirmąją mokslinę konferenciją – tai, ko niekada nebūčiau įsivaizdavęs patirsiąs kaip žmogus, užaugęs mažame Ukrainos kaimelyje. Ji yra priežastis, dėl kurios radau drąsos įveikti savo baimes.

Kartu patyrėme neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui, praleidome du mėnesius Lietuvoje pagal „Erasmus+“ stažuotės programą , kurią ji mums gavo. Sylwia visada buvo mano atrama, drąsinanti mane nepaisant mano nepasitikėjimo savimi. Užaugusi ten, kur užaugau, turėjau pasitikėjimo savimi problemų ir kartais mikčioju kalbėdama. Nors ji to niekada neakcentuoja, žinau , kad jai gėda dėl manęs. Bet dirbu su savimi ir esu pasiryžusi tai įveikti.

Pasidalinti šia istorija man reiškia labai daug. Viskas, ko prašau, yra šiek tiek pagalbos šioje kelionėje, kad galėčiau jai suteikti gyvenimą, kurio ji tikrai nusipelno. Ji yra mano viskas, ir noriu sukurti ateitį, kuri būtų tokia pat graži ir stipri kaip ji!

Dėkoju, kad skyrėte laiko perskaityti šį tekstą.