Pirmiausia noriu pasakyti, kad yra žmonių, kuriems pagalbos reikia kur kas labiau nei mums. Jaučiuosi blogai net rašydamas šį tekstą. Jei sprendžiate, ar padėti mums, ar paremti žmogų, kuriam sunku rasti maisto ar išgyventi dar vieną dieną, pasirinkite jį. Niekada negalėčiau sau atleisti, jei dėl mano kaltės jie negautų pagalbos.

Bet jei vis dar skaitote, mano vardas Saša ir aš noriu sukurti šeimą moteriai, kurią myliu. Leiskite man pasidalyti mūsų istorija.

Sylwia yra iš Little Rock, Arkanzaso valstijoje. Ji yra vienas stipriausių ir atspariausių žmonių, kokius man teko pažinti, ir štai kodėl. Jos motina po gimdymo tapo iš dalies paralyžiuota, todėl kasdienė veikla, tokia kaip vaikščiojimas ir kalbėjimas, tapo neįtikėtinai sudėtinga. Nepaisant šių sunkumų, Sylwia tapo geriausia mamos drauge ir asmenine vertėja, padedančia kitiems suprasti jos kalbą. Motina buvo jos uola, žmogus, į kurį ji kreipdavosi po blogų dienų, ir visko, ką Sylwia vertina, pagrindas.

Kai Sylwia sulaukė 18 metų, jos pasaulis pasikeitė visiems laikams. Jos motinai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Nepaisant jos neįtikėtinos stiprybės ir drąsos įveikti gyvenimo iššūkius būnant iš dalies paralyžiuota moterimi, šios kovos ji negalėjo laimėti. Stebėti, kaip žmogus, kurį labiausiai pasaulyje myli, pralaimi kovą su vėžiu, yra siaubinga. Tai palieka tokią gilią tuštumą, kad ją sunku išreikšti žodžiais. Neapsimetinėsiu, kad iki galo suprantu Silvijos patirtą skausmą - man pasisekė, kad vis dar turiu abu savo tėvus, tačiaumatau, kiek jėgų jai reikėjo tęsti gyvenimą.

Motinos netektis paskatino Sylwia priimti gilų sprendimą: ji norėjo padėti kitiems išvengti tokio skausmo ir netekties, kokius patyrė ji. Ji tapo tyrėja Krūties vėžio institute ir per dvejus metus tapo daugelio mokslinių straipsnių bendraautore. Vėliau ji pasirinko medicinos studijas ir įstojo į medicinos mokyklą, kuriojegaliausiai ir susipažinome.

Dar prieš mums nueinant į pirmąjį pasimatymą, mano draugai ir šeima jau žinojo viską apie malonią ir gražią moterį mano grupėje. Man kažkaip pasisekė, ir Sylwia suteikė man šansą. Dabar, praėjus šešeriems metams, mes sukūrėme bendrą gyvenimą. Ji neįtikėtinai rūpestingai ir atsidavusiai vadovavo savo programai, vadovavo 35 žmonėms. Su an aš stengiausi jai padėti, kaip tik galėjau - padėdavau versti, organizuoti žmones renginiams ir dar daugiau.

Sylwia padėjo man surengti pirmąją mokslinę konferenciją, ko niekada neįsivaizdavau patyręs kaip žmogus, užaugęs mažame Ukrainos kaime. Dėl jos atradau drąsos peržengti savo baimes.

Kartu mes patyrėme neįtikėtinų įspūdžių, pavyzdžiui, du mėnesius Lietuvoje per "Erasmus+" stažuotę, kurią ji mums parūpino. Sylwia visada buvo mano inkaras, padrąsinantis mane nepaisant mano nesaugumo. Užaugusi ten, kur augau, turėjau problemų su pasitikėjimu savimi ir kartais kalbėdama užsikirsdavau. Nors ji niekada į tai neatkreipia dėmesio, žinau, kad ją sugėdinu. Bet aš dirbu ties tuo ir esu pasiryžęs tai įveikti.

Dalijimasis šia istorija man labai daug reiškia. Viskas, ko prašau, tai šiek tiek pagalbos šioje kelionėje, kad galėčiau suteikti jai tokį gyvenimą, kokio ji tikrai nusipelnė. Ji yra mano viskas, ir aš noriu sukurti tokią pat gražią ir stiprią ateitį, kokia yra ji!

Ačiū, kad skyrėte laiko tai perskaityti.