Nedideliame kambaryje, menkai apšviestame vėlyvo saulėlydžio spindulių, žiūriu į savo drebančias rankas. Gydytojai man pasakė, kad man likęs laikas skaičiuojamas mėnesiais, o ne metais. Jau nebejaučiu pykčio, tik deginantį troškimą: pamatyti Egiptą, šalį, apie kurią nuo vaikystės skaičiau dulkėtuose knygų puslapiuose apie piramides, faraonus ir dievus.

Su paskutinėmis santaupomis ir draugų pagalba pavyko užsisakyti trumpą kelionę. Kai lėktuvas nusileido virš dykumos, o Nilas pasirodė tarsi žalias kaspinas per auksinį smėlį, mano akys prisipildė ašarų. Negalėjau patikėti, kad mano svajonė pildosi.

Kitą dieną, saulėlydžio metu, stovėjau priešais Gizos piramides. Vėjas nešė smėlio ir istorijos kvapą. Atsisėdau, atsirėmęs nugara į tūkstančių metų senumo akmenį. Aplink mane fotografavosi turistai, o aš tiesiog užmerkiau akis ir pajutau, kaip laikas tęsiasi. Buvau čia, stovėjau priešais amžinybę, ir akimirką liga nebeturėjo jokios reikšmės.

Šiltoje dykumos tyloje sušnabždėjau: "Dabar galiu ramiai išeiti." Ir nusišypsojau, nes mano svajonė išsipildė.