Mažame kambaryje, kurį vos apšviečia vėlyvo saulėlydžio spinduliai, žiūriu į savo drebančias rankas. Gydytojai man pasakė, kad man likęs laikas skaičiuojamas mėnesiais, o ne metais. Aš jau nebejaučiu pykčio, tik degantį troškimą: pamatyti Egiptą – žemę, apie kurią nuo vaikystės skaitydavau dulkėtuose knygų puslapiuose apie piramides, faraonus ir dievus.

Išnaudojęs paskutinius santaupas ir pasinaudojęs draugų pagalba, sugebėjau užsisakyti trumpą kelionę. Kai lėktuvas nusileido virš dykumos, o Nilas pasirodė kaip žalia juostelė, vingiuojanti per auksinius smėlius, mano akys prisipildė ašarų. Negalėjau patikėti, kad mano svajonė išsipildo.

Kitą dieną, saulėlydžio metu, stovėjau priešais Gizos piramides. Vėjas nešė smėlio ir istorijos kvapą. Atsisėdau, atsirėmusi nugara į tūkstančių metų senumo akmenį. Aplink mane turistai fotografavosi, bet aš tiesiog užsimerkiau, jausdama, kaip laikas ištįsta. Aš buvau ten, stovėjau priešais amžinybę, ir akimirkai liga nebeturėjo jokios reikšmės.

Šiltoje dykumos tyloje pašnibždėjau: „Dabar galiu ramiai išeiti.“ Ir nusišypsojau, nes mano svajonė išsipildė.