NORĖČIAU VĖL EITI

Sveiki, mano brangieji!

Mano vardas Mihaela Dumitrașcu, man 54 metai ir noriu papasakoti jums savo istoriją – istoriją apie kovą, nesėkmes ir drąsą nepasiduoti ligai!

Nuo 2003 metų esu ištekėjusi už nuostabaus vyro, o 2006 metais pasaulį išvydome mūsų dukrytę; jautėmės labai laimingi ir patenkinti, tačiau 2009 m. mūsų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, kai man buvo diagnozuota progresuojanti raumenų distrofija, juostinė forma (pilvo ir mentės-žasties juostos),retą genetinę ligą, kuriai būdingas progresuojantis pečių, klubų ir proksimalinių galūnių raumenų silpnėjimas, kurį sukelia genetinis raumenų skaidulų funkcionavimo sutrikimas.

Nervų sistemos gebėjimas aktyvuoti sveikus raumenų pluoštus tampa neveiksmingas, o organizmas išugdo kompensacinius mechanizmus, kurie sustiprina nuovargį, pusiausvyros sutrikimus ir sąnarių apkrovą.

Nors diagnozės metu gydytojai sakė, kad tai yra nepagydoma liga, kuriai nėra gydymo, jie man rekomendavo išeiti į pensiją ir įsigyti vežimėlį, nes vos per kelerius metus prarasiu gebėjimą vaikščioti,o kitos funkcijos (kvėpavimas, regėjimas, kalba, rijimas ir net mąstymas) smarkiai pablogės, aš nusprendžiau likti ant kojų, išlaikyti savo darbą ir rūpintis šeima taip, lyg nieko nebūtų nutikę!

Man pavyko eiti toliau su nuostabaus vyro, kurį Dievas man skyrė vyru, pagalba ir susidoroti su labai reikalaujančiu darbu, kuriame dirbdavau 10 valandų per dieną, nors vos laikiausi ant kojų!

Buvo sunku visais atžvilgiais – fiziškai, emociškai, kaip motinai, kaip žmonai, kaip žmogui, – bet su kiekviena praėjusia diena vis labiau ryžausi neleisti ligai sustabdyti mano gyvenimo.

Tačiau liga neklausė, ar aš dar galiu, ji tiesiog po truputį, diena iš dienos, atimdavo iš manęs jėgas! Pradėjau ieškoti alternatyvių gydymo būdų, kurie padėtų bent jau sulėtinti simptomų progresavimą, ir man pavyko išsilaikyti ant kojų iki 2018 metų, kai po gana baisaus kritimo, kurį sukėlė raumenų sustingimas ir judrumo stoka, vis dėlto atsidūriau neįgaliųjų vežimėlyje.

Po metų gyvenimas man pateikė dar vieną iššūkį – naują sudėtingą diagnozę: dauginę mielomą, pasireiškusią kaip krūtinės ląstos sienos navikas! Visi aplink mane buvo priblokšti šios žinios, tik aš buvau rami ir labai pasitikinti, nes gydantis gydytojas, pranešęs man, kad pradėsime chemoterapijos gydymą, taip pat pasakė: „Turiu šansą atgauti gebėjimą vaikščioti“! Man šie žodžiai buvo tarsi stebuklingi, o visa kita, kas turėjo įvykti, buvo tik smulkmenos, padėsiančios man vėl atsistoti ant kojų!

Deja, tai, ką patyriau vėliau, neatitiko mano lūkesčių: po chemoterapijos ir radioterapijos gydymo navikas sumažėjo, tačiau šis laikotarpis labai paveikė mano judėjimą.

Pusantrų metų visais atžvilgiais buvau visiškai priklausoma nuo savo vyro: kad atsistoti, apsirengti, pavalgyti... tiesiog gyventi.

Didžiausia mano baimė buvo ne dėl savęs, o dėl jo: jei jam kas nors atsitiktų... ką aš daryčiau? Kaip aš susitvarkyčiau viena?

Ši mintis paskatino mane tęsti kovą, ieškoti naujų sprendimų, atsisakiau tikėti, kad nebegaliu.

Pradėjau nuo paprastų pratimų, vėliau palaipsniui perėjau prie sudėtingesnės reabilitacijos programos. Kiekvienas mano atgautas milimetras man prilygo centimetrams atgauto gyvenimo!

Šiuo metu man pavyko tapti 70 % savarankiška, nors vis dar esu priklausoma nuo vežimėlio, tačiau pavyko sau įrodyti, kad ši liga yra išgydoma!

Nuolat kartojau sau mintyse, kad kažkas turi būti, kas man padėtų vėl atsistoti, ir visos mano maldos bei paieškos išsipildė!

Konferencijoje, kurią Bukarešte surengė JAV Hipokrato instituto vadovai, sužinojau apie „ARPwave“ technologiją, sukurta Jungtinėse Valstijose, kurios pagrindą sudaro prietaisas, galintis atkurti neuromuskulinę atmintį – prietaisas, kurį Hipokrato institutas Floridoje ir kitos JAV klinikos sėkmingai naudoja!

Po elektroninio susirašinėjimo „ARPwave“ įmonės atstovai man patvirtino, kad prietaisas „RXBlack“ gali man padėti vėl atsistoti ant kojų, nereikės dėl to vykti į kliniką,nes jį galima naudoti namų komforto sąlygomis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus!

Deja, šio prietaiso kaina siekia 15 000 dolerių – sumą, kurios negaliu padengti iš savo lėšų, kad ir kiek taupyčiau.Prie šios sumos dar prisideda muitai, transportavimo išlaidos iš JAV į Rumuniją ir 20 internetinių seansų su „ARPwave“ terapeutu kaina, todėl bendra suma siekia maždaug 25 000 dolerių!

Jei tradicinė terapija paprastai orientuota į pasyvius pratimus, o neuromiologinė komunikacijos sistema tampa nepakankamai stimuliuojama, „ARPwave“ technologija iš naujo treniruoja judėjimo modelius, kad nervų sistema efektyviai naudotų sveikus pluoštus, užduotų kompensuoti kitomis.

Šis metodas gali pagerinti judrumą, koordinaciją ir ištvermę net ir tuomet, kai raumenų audinys yra genetiškai pažeistas.

Taigi, mano brangieji, štai aš esu taip arti sprendimo, kuris gali man padėti vėl vaikščioti, bet dėl finansinių kliūčių vis dėlto esu taip toli!

Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie prašo pagalbos, bet laikui bėgant supratau, kad nėra gėda pasikliauti kitais,išmokau, kad prašyti paramos nereiškia silpnumo, o yra stiprybė pripažinti, kad viena negaliu įveikti visko, kad kai kurių kovų negaliu laimėti be pagalbos, o dabar man reikia gerų žmonių šalia ir žinau, kad galiu pasikliauti jumis!

Jei galite, prašau paaukokite – bet kokia suma, kad ir kokia maža, man gali būti didžiulė pagalba; pasidalinkite mano istorija su draugais, paprašydami, kad ir jie savo ruožtu ją pasidalintų – visi galite prisidėti prie mano pergalės!

Galite paaukoti per platformą arba tiesiogiai į sąskaitas, atidarytas BRD Drăgășani agentūroje

Sąskaitos savininkas: Dumitrascu Mihaela

Sąskaitos numeris: RO31BRDE390SV02022003900

Valiuta: RON

RO63BRDE390SV18963383900

Valiuta: EUR

SWIFT kodas: BRDEROBU

Padėkite man vėl vaikščioti, padėkite man atgauti savarankiškumą, padėkite man gyventi stovint ant kojų, o ne sėdint vežimėlyje!

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie perskaitys mano istoriją ir

ištiesite man pagalbos ranką! Tegul Dievas jus laimina! 🙏❤️