Be brangaus gydymo turiu nedaug laiko, gyvenimas be kvėpavimo tiesiog neįmanomas. Be jūsų pagalbos man galas, neturiu lėšų sumokėti už gydymą, o laikas bėga. Aš nebegaliu sau leisti gyventi.

Pastaruosius kelerius metus daugiausia laiko praleidau gelbėdamas savo mamą, kovojančią su dviem vėžiniais susirgimais. Deja, šiandien niekaip negaliu padėti mamai, net nuvežti jos pas gydytoją ar kada nors aplankyti. Mane gąsdina mano bejėgiškumas, nereikalingumas. Visada pareiginga, atsakinga, o dabar - žmogaus griuvėsiai, priklausoma nuo kitų.

Gelbėdami mane, išgelbėsite ir mano motiną. Mano laikas pradeda trumpėti ir kažkaip neįsivaizduoju savęs mirštančios tokiame jauname amžiuje.

Privačios klinikos suteikia galimybę gydytis, tačiau gydymo išlaidos yra milžiniškos. Be to, dar ir kasdienybė - buitis, mokesčiai, vaistai, papildai, reabilitacijos įranga ir kelionės, pagalba mano mamai. Daugelį metų gelbėjau benames kates - aštuonios pasiliko pas mane - tai didžiulės gydymo ir išlaikymo išlaidos. Jos yra su manimi gerų žmonių dėka, kurie rūpinasi jų šėrimu, valymu, vežiojimu pas veterinarą, kasdien su jomis žaidžia. Aš nepajėgiu nueiti net 3 metrų, ką jau kalbėti apie jų priežiūrą. Sunku patikėti, kad kažkas gali staiga pašalinti iš gyvenimo tokį pajėgų žmogų. Vaikščiojau po kalnus, plaukiodavau, važinėdavau dviračiu, mylėjau mišką ir gamtą. Buvau visur, nesilankstydavau. Ar galite patikėti, kad pasistačiau namą? Kad man patiko gaminti baldus iš medžio ir net statyti pavėsinę bei terasą? Gelbėjau gyvūnus, turėjau sodą su savo vaisiais ir daržovėmis ir staiga buvau nuo visko atkirstas. Viskas liko užmarštyje, nebeturiu jėgų pasirūpinti savimi, jau nekalbant apie tai, kad baigčiau tai, ką dariau.

LOPL, tuberkuliozė, apie kurią neturėjau nė menkiausio supratimo - viskas prasidėjo per pandemiją, o kaip žinote, tuo metu patekti pas gydytojus buvo neįmanoma.

Mane gąsdina, kad niekam negaliu niekuo padėti, kad man pačiai reikia nuolatinės priežiūros, o dar turiu sergančią mamą. Jai manęs reikia. Tokio žmogaus kaip aš negalima uždaryti į vieną vietą, atimti iš gyvenimo. Tikriausiai jei ne mano artimieji, nebeturėčiau jėgų kovoti už save, bet nepaisant skausmo, kvėpavimo, miego trūkumo, nes liga dažnai neleidžia net atsigulti, - stengiuosi toliau žvelgti į gyvenimą ir kasdien imti pirštines kovai. Už savo mamą, už savo artimuosius.

Labai dėkoju visiems už pagalbą, jūs gelbėjate ne tik mane. Kiekviena jūsų pagalba priartina mane prie sveikatos. Prašau, rūpinkitės savimi, savo sveikata, nes ji kiekvienam yra svarbiausia. Be jos yra blogai.