Man 36 metai. Mano merginai 30 metų, ir ji yra vienas iš nedaugelio mano gyvenimo šviesulių, kurie mane palaiko. Mano auklėjimas nebuvo lengvas. Esu kilęs iš iširusios šeimos, kupinos nestabilumo ir emocinio chaoso. Nuo mažens buvau gatvėje, dirbau, kad išgyvenčiau, anksti išmokau, ką reiškia kovoti už savo gyvenimą. Kažkuriuo metu įsivėliau į narkotikus. Ne todėl, kad norėjau save sužlugdyti. Tai buvo vienintelė galimybė pabėgti iš pasaulio, kuriame, regis, nebuvo vietos man.

Tačiau niekada nebuvau blogas žmogus. Net ir tada, kai man buvo blogiausia. Giliai širdyje visada nešiodavausi kažko tikro kibirkštį, dalį savęs, kuri atsisakydavo pasiduoti. Jaunystėje praradau abu tėvus. Bet kai praradau motiną, viskas pasikeitė. Tą akimirką supratau, kad tik nuo manęs priklauso, ar imsiu kontroliuoti savo gyvenimą.

Fotografija tapo mano kvėpavimo būdu. Kartu su mano mergina ir kelionėmis tai yra tai, kas suteikia man tikslą. Prieš kelerius metus man buvo diagnozuotas ADHD ir ribinis asmenybės sutrikimas. Didžiąją gyvenimo dalį nesupratau, kodėl viskas buvo taip intensyvu, taip užvaldė. Kodėl tiesiog egzistavimas atrodė kaip kasdienė kova. Kodėl jaučiausi taip giliai nesuprasta.

Sunkiai kovojau. Vis dar kovoju.

Kai keliauju, jaučiuosi laisva. Jaučiuosi esanti savimi. Tarsi išlaisvinu savyje kažką tyro ir galingo. Miestas mane dusina. Kad ir kaip stengčiausi, mane visada kažkas stabdo.

Noriu keliauti. Noriu pamatyti tai, ką praleidau per tuos metus, kai buvau pasiklydęs priklausomybėje. Noriu fotografuoti tai, ką kiti ignoruoja, žaliąją ir nuoširdžiąją miesto pusę. Noriu papasakoti istorijas, paslėptas darbininkų klasės rajonuose, užmirštuose kampeliuose, vietose, į kurias turistai niekada neužsuka. Nes būtent ten gyvena tikroji kultūra. Būtent ten galima rasti šalies sielą.

Per griuvėsius, šešėlius ir tylą noriu rasti šviesos. Ne tik pasauliui, bet ir sau.