Metai po metų kentėjome sveikatos problemų, sunkių ligų ir streso, tačiau vis tiek labai stengėmės, kad mūsų gyvenimas būtų kuo geresnis. Deja, esant dabartinei ekonominei situacijai, mums nepavyko pasiekti savo tikslo – turėti savo asmeninį laimės ir džiaugsmo kampelį. Namus!

Mano vyras (44 m.) persikėlė į kitą šalį, kad būtų su manimi (31 m.), kur jis nemoka kalbos ir nesupranta kultūros, padarė mane laimingiausiu žmogumi pasaulyje, o po to, praėjus 2 mėnesiams po mūsų vestuvių, patyrė insultą, neteko darbo, negavo atlyginimo. Baisios dienos, kurios laukė ateityje, buvo kupinos tikros baimės, liūdesio, bet ir vilties, tuo tarpu mes buvome įstrigę egzistencinės krizės rate. Iškilo Covid, neturėjome darbo, gyvenome iš vieno atlyginimo, įskaitant paramą mano tėvams, turėjome daug skolų, išeities nebuvo. Nuo tada tai buvo kova.

Iki šiol nesugebame tvirtai stovėti ant savo kojų. Sakoma, kad prašyti pagalbos nereiškia būti silpnam, todėl nusprendėme pabandyti.

Mes kreipiamės vienas į kitą dėl meilės ir paramos, bet norėtume sukurti kažką, ką galėtume puoselėti kartu ir išgyventi savo svajonę.

Iš anksto dėkojame!