Mieli „Facebook“ draugai, brangioji šeima... Pastarieji keleri metai man buvo tikras košmaras. Galbūt ne visi žinote, bet pastaruosius dvejus metus aš kovojau su Anglijos socialinėmis tarnybomis dėl savo dukters Izabelos. Po atkaklios kovos ir daugybės ašarų man pavyko iškovoti pergalę šeimos byloje ir parsivežti savo dukterį Izabelą į Rumuniją. Britų valstybė padarė viską, kas buvo jos galioje, kad atskirtų mane nuo mergaitės motinos; britų tarnybos melavo teismo proceso metu, siekdamos mane pašalinti ir palankiai vertinti mano dukros įvaikinimą, nors aš norėjau tik jos gerovės ir visko, ko norėjau, buvo normalus šeimos gyvenimas. Policija man pateikė kaltinimus pagal informacijos atskleidimo schemą, vadinamą „Claire's Law“, kad aš padariau 23 smurto nusikaltimus, ne mirtiną smaugimą ir ginklų naudojimą savo partnerės prašymu. Mano dukters motinai ką tik buvo diagnozuotas autizmas. Aš nežinojau... Policija jau buvo paėmusi mano pasą, priversdama mane dirbti skalbykloje, o tai turėjo įtakos tėvystės vertinimui šeimos byloje. Minėti kaltinimai neturėjo būti niekam atskleisti. Aš to nepadariau. Aš nenaudojau šaunamųjų ginklų, aš niekieno nesmaugiau. Dėl to jau seniai turėjau būti teisiamas, iš tikrųjų – sėdėti kalėjime, bet aš vis dar čia. Aš vis dar čia, bet vis dar kenčiu, nes negaliu leisti, kad tai nuo šiol diktuotų mano gyvenimą. Negaliu likti su šia tuštuma širdyje, kad praradau viską. Mažosios mergaitės motina manęs bijo, be jūsų pagalbos jaučiuosi vienišas ir bejėgis.

Išversta naudojant DeepL.com (nemokama versija)