In EN LT languages ❤️

Juk pasidalinti, nieko nekainuoja ❤️ AČIŪ ❤️

My Story

In January 2025, my children came down with chickenpox, followed by my husband, and finally me. This was the second time I had chickenpox (the first time was in first grade). During the course of the illness, I had neither a fever nor a severe rash, but this episode was life-changing for me...

On February 22, I woke up with a severe headache, similar to a strong migraine, and felt generally weak. I called an ambulance; they administered medication on the spot and took me to the Emergency Department at Vilkaviškis Hospital (by that time, my chickenpox was already coming to an end). I was shivering all over from the cold, my neck hurt, and I couldn’t stop. Meanwhile, the nurse on duty came over and said it looked like a panic attack to her. I had never heard of such a thing before, but I accepted the specialist’s opinion, especially knowing that I was under a lot of stress at work at the time. After the IV drip was finished and the shaking subsided, they sent me home.

As my temperature rose, I was advised to take paracetamol and ibuprofen. The pain remained, but it was mild and bearable; however, when morning came, the excruciating pain returned. I took the medication, and the pain went away. Everything calmed down for a while, leaving only a slight shivering.

March 4th was a fateful day for me. The day before, I had felt a slight ache in my lower abdomen, but I didn’t think much of it and went to bed. In the morning, I woke up to excruciating pain in my lower abdomen—it was even difficult to sit up. Without waiting, I went to the clinic to see my family doctor in Vilkaviškis. There, I received a referral to a gynecologist and a surgeon (for an ultrasound), and when they found nothing, they admitted me to the emergency department at Vilkaviškis Hospital. They gave me IV fluids and painkillers, and the nurse said again that I was having a panic attack because they couldn’t find anything. After the procedure, they sent me home, but when I got back in the evening, I felt very unwell; I started having pain in my back between my shoulder blades and the base of my neck, and I felt weak. I wanted to urinate but couldn’t, and that’s when I started to panic seriously. Thank God my husband was there with me; he helped me get to the bathroom. Later, as my body quickly began to weaken, I started to feel the strength leaving my legs: first the left, and soon the right. After falling, I barely managed to stand up, and by the time I reached the bed in the bedroom, my legs gave out completely. Without waiting, I called my mom (my foster mother), told her I felt very unwell, and when she arrived with a bottle of valerian (she thought I was feeling weak from stress), there was nothing left to do but call an ambulance. They took me to the Vilkaviškis Public Health Center, to the emergency department, where, while waiting for a decision, I lost all strength in my arms as well; then it was decided to transport me to the Kaunas Clinics of LSMU.

At midnight on March 5, I was already at Kaunas Clinics of LSMU, and that’s when my treatment began. I spent 13 days in the intensive care unit, hooked up to machines. Many tests were performed, and I had a tracheostomy and a feeding tube inserted. When I woke up, I could barely see the people around me, but I knew they were my loved ones, family, and friends. The final diagnosis was:

•Guillain-Barré syndrome (not excluded) G61.0

Concomitant conditions and complications:

•Acute disseminated encephalomyelitis (ADEM) G37.8 (Inflammation of the brain and spinal cord)

•Tetraplegia G82.33

•Staphylococcal pneumonia J15.2

•Acute pulmonary insufficiency J96.09

•Pneumonia (H. influenzae) J14

•Hypoproteinemia E44.0

•Acute disseminated demyelination, unspecified G36.9

•Penicillin resistance Z06.51

•Myelopathy in diseases classified elsewhere G99.2

In the intensive care unit, I received treatment that helped me begin to recover; I relearned how to move my arms, but there was also a lot of pain, despair, and tears. Still, the staff was wonderful; they cared for me and looked after me as if I were family. Later, I was transferred to the neurology ward for further treatment, which lasted 28 days: there, I learned to hold my head up and sit. I will never forget that dizziness when sitting down, or the feeling of not having any ground beneath my feet even though I could see the floor with my eyes. After treatment in the neurology ward, I was transferred to the RIII neurorehabilitation ward for 100 days, with a 14-day extension. In this ward, I learned everything from scratch, like a baby: how to sit down, roll over, transfer to a wheelchair, and learn to live differently. I’m glad that I always had my husband by my side, my two sons (who saw me after a long time, once I’d gotten stronger), and other loved ones who were there as much as they could. They read me a book whose content gave me—even in my helpless state—special hope that anything is possible when you believe in yourself. I also had my best friends by my side, who would come in their free time to take me outside, breathe in that wonderful breath of fresh air, or eat something delicious. The support and closeness of my loved ones gave me the strength to live and move forward.

On August 11, I came home a different person—no longer the same Evelina. This illness radically changed my full life. In the first few days—or rather, months—it was terribly hard for me that I couldn’t be the person I was before, the one who took care of all the household chores, had a job she loved, loved sports, and simply loved life.

I walked with my head held high, because for someone who’s been tossed about by life’s storms, I’ve achieved quite a lot. I’ve suffered since birth, as I was born into a very poor family; I grew up in a foster home, but later found the mother life had sent me, found my significant other, and now have two wonderful sons. I worked in the field I loved most—I was a hairdresser, colorist, and hair extension specialist. I had and still have wonderful friends, and a life full of sports and activity.

I never thought I’d have to ask for help, but this time I really need it, because my body is starting to get stronger. When I returned for another round of RIII rehabilitation this year, I took my first small steps, but I only received 24 days of treatment, after which I need to continue working hard. Of course, I’m not sitting around at home doing nothing: my husband and I work together a lot, and that was clearly evident when I arrived for rehabilitation. However, I won’t be receiving a repeat course this year, and the rehabilitation specialists are in Kaunas, so I need your help. Due to the current situation, neither I nor my husband are employed (since he is taking care of me), so our finances are very limited at the moment. That is precisely why I decided to set up this donation fund, thanks to which, with your help, I have hope of continuing my treatment, recovering, and walking again. The money is needed for mobility aids, visits to the physical therapist, locomotion therapy, medication, and many other things.

I was advised to start my own charity and support fund, because the progress is great and promising. Therefore, I am currently at a crossroads in my life and I ask for your help.

You can help me by sharing my story or by bank transfer:

(Name),,Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias"

Bank account number: LT737300010202120552

Bank: Swedbank

BIC/SWIFT: HABALT22

Purpose of payment: Charity

PayPal: @EvelinaValuckiene

A huge thanks to everyone who contributed, both financially and by sharing my story, because I believe that a good deed comes round.❤️

Mano istorija

2025 m. sausio mėnesį mano vaikai susirgo vėjaraupiais, vėliau vyras, o paskutinė - aš. Tai buvo antras kartas, kai susirgau vėjaraupiais (pirmą kartą prasirgau pirmoje klasėje). Ligos eigoje man nebuvo nei temperatūros, nei daug bėrimo, tačiau ji man buvo lemtinga...

Vasario 22d. pabudau su didžiuliu galvos skausmu, prilygstančiu stipriai migrenai, ir bendru silpnumu. Išsikviečiau GMP, vietoje suleido vaistų ir išvežė į Vilkaviškio ligoninės VšĮ, priėmimo-skubios pagalbos skyrių (tuo metu mano vėjaraupių liga jau buvo į pabaigą). Nuo šalčio pojūčio visa drebėjau, skaudėjo sprandą ir nėjo sustoti. Tuo tarpu budinti seselė atėjusi pasakė jog jai tai panašu į panikos priepuolį. Apie tokį dalyką girdėjau pirmą kartą, bet priėmiau specialisto nuomonę, ypač žinant tai, kad tuo metu patyriau daug įtampos darbe. Baigus lašinti lašelines ir aprimus drebuliams mane išleido namo.

Kylant temperatūrai rekomendavo vartoti paracetamolį ir ibuprofeną. Skausmai liko, bet nedideli ir buvo galima gyventi, tačiau išaušus naujam rytui - vėl nežmoniškas skausmas. Išgėriau vaistų, skausmas baigėsi. Viskas nurimo kuriam laikui, liko tik drebulys...

Kovo 4 d. man buvo lemtinga. Prieš tai, dieną maudė pilvo apačią, nesureikšminusi ėjau miegoti, o ryte pabudau nuo siaubingo skausmo pilvo apačioje, net prisėsti buvo sunku. Nelaukusi vykau į kliniką pas šeimos daktarą Vilkaviškyje, ten gavau siuntimą pas ginekologą ir chirurgą (atlikti echoskopiją), o nieko neradus paguldė į Vilkaviškio ligonės VšĮ, priėmimo- skubios pagalbos skyrių. Palašino lašelinių, nuskausminamųjų ir vėl seselė pasakė, jog bus panikos ataka, nes nieko neranda. Po procedūros paleido namo, tačiau grįžusi vakarop pasijutau labai prastai, pradėjo skaudėti nugaros srityje tarp menčių ir sprando, pasidarė silpna. Norėjau šlapintis tačiau nėjo ir tada aš pradėjau rimtai panikuoti. Dėkoju Dievui, kad šalia manęs buvo mano vyras; jis padėjo nueiti iki tualeto. Vėliau greitai pradėjus silpti kūnui, pradėjau jausti jog kojose dingsta jėga: pirma kairė, neužilgo ir dešinė. Parkritus vos atsistojau, o pasiekus miegamojo lovą, galutinai atėmė kojas. Nieko nelaukus skambinau mamai (globėjai), pasakiau kad man labai negera, sulaukus jos su valerijono buteliuku (galvojo jog man silpna nuo streso) nieko nebeliko tik kviest GMP. Mane nuvežė į Vilkaviškio VšĮ, priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur belaukiant sprendimo netekau ir rankų jėgos, tada buvo nuspręsta vežti į LSMUL KK.

Kovo 5d. vidurnaktį, aš jau buvau LSMUL KK (Kauno klinikose) ir tada prasidėjo visas mano gydymas. Pragulėjau reanimacijoje 13 dienų, prijungta prie aparatų. Buvo atlikta daug tyrimų, įvesti tracheostoma, zondas. Prabudusi sunkiai mačiau žmones, tačiau žinojau kad tai mano artimieji, šeima ir draugai. Galų gale diagnozė:

•Syndrom Giullain-Barre (neatmetama) G61.0

Gretutiniai susirgimai ir komplikacijos:

•Encephalomyelitis disseminata acuta (ADEM) G37.8 (Galvos ir nugaros smegenų uždegimas)

•Tetraplegija G82.33

•Stafilokoku sukelta pneumonija J15.2

•Insuff. pulmonalis ac. J96.09

•Pneumonia (H. Infuenzae). J14

•Hipoproteinaemia E44.0

•Ūminė išsėtinė demielinizacija, nepatikslinta G36.9

•Atsparumas penicilinams Z06.51

•Mielopatija sergant ligomis, klasifikuojamomis kitur G99.2

Reanimacijoje man buvo suteiktas gydymas kurio dėka pradėjau sveikti, iš naujo mokiausi judinti rankas, tačiau buvo ir daug skausmo, nevilties ir ašarų. Vis tik, dirbantis personalas buvo nuostabus, rūpinosi manimi, ir prižiūrėjo kaip artimą. Vėliau mane perkėlė į neurologijos skyrių tolimesniam gydymui, kuris truko 28 dienas: jame mokiausi laikyti galvą, sėdėti. Niekuomet nepamiršiu to galvos svaigimo atsisėdus, arba nuleidus kojas nejausti po jomis pagrindo nors akimis mačiau grindis po kojomis. Po neurologijos skyriaus gydymo buvau iškelta į RIII neuroreabilitacijos skyrių 100 dienų ir su +14 dienų prailginimu, šiame skyriuje mokiausi visko nuo nulio, kaip kūdikis: atsisėsti, apsiversti, persėsti į neįgaliojo vežimėlį, išmokti gyventi kitaip. Džiaugiuosi jog šalia visuomet turėjau savo vyrą, du vaikučius (kurie mane pamatė po ilgo laiko, kai sustiprėjau) kitus artimuosius kurie buvo kartu kiek galėjo, skaitė knygą kurios turinys man bejėgiai teikė ypatingą viltį, jog viskas įmanoma kai tiki savimi. Taip pat šalia turėjau savo geriausias drauges, kurios atvykdavo savo laisvu laiku išvežti mane į lauką, įkvėpti to nuostabaus oro gurkšnio, ar suvalgyti kažką skanaus. Mano mylimų žmonių palaikymas ir atumas suteikė man jėgų gyventi ir judėti į priekį.

Rugpjūčio 11 d. grįžau namo kitokia, nebe ta Evelina. Ši liga kardinaliai pakeitė mano visavertį gyvenimą. Pirmomis dienomis, o gal tiksliau mėnesiais, man buvo siaubingai sunku, kad aš negaliu būti ta kuri buvau prieš tai, kuri rūpinosi visais namų reikalais, turėjo mylimą darbą, mylėjo sportą, tiesiog mylėjo gyvenimą.

Ėjau iškėlus galvą, nes tokiam žmogui mėtytam gyvenimo audrų - pasiekiau nemažai. Nuo gimimo kentėjau, kadangi gimiau labai prastoje šeimoje, augau vaikų namuose, vėliau atradau siųstą gyvenimo Mamą, atradau savo antrąją pusę, turiu du nuostabius sūnus. Dirbau tai ką labiausiai mylėjau, buvau kirpėja, koloristė, plaukų priauginimo meistrė, turėjau ir turiu nuostabias drauges, sportą ir aktyvumo pilną gyvenimą.

Negalvojau, kad kažkada teks prašyti pagalbos, tačiau šį kartą man jos tikrai labai reikia, nes mano kūnas pradeda stiprėti. Šiais metais grįžus į pakartotinę RIII reabilitaciją įvyko mano maži pirmieji žingsniai, tačiau reabilitacijos gavau tik 24 dienas, po kurių reikia intensyvaus darbo. Žinoma, aš namie nesėdžiu veltui: su vyru dirbam daug, o tai akivaizdžiai matėsi atvykus reabilitacijai. Vis tik šiemet jos pakartotinai negausiu, o reabilitologai yra Kaune tad man yra reikalinga Jūsų pagalba. Dėl susiklosčiusios situacijos nedirbu nei aš nei mano vyras (kadangi jis mane slaugo), tad mūsų finansai šiuo metu labai menki. Būtent todėl ir nusprendžiau atidaryti labdaros ir paramos fondą, kurio dėka su Jūsų pagalba turiu vilties tęsti gydymą, sveikti ir vaikščioti. Pinigai reikalingi judėjimo priemonėms, vizitams pas kineziterapeutą, lokomotyvo terapijai, vaistams ir dar daugybei dalykų.

Gavusi patarimą įsteigti savo labdaros ir paramos fondą, nes pažanga didelė ir perspektyvi. Todėl šiuo metu esu gyvenimo kryžkelėje ir prašau Jūsų pagalbos.

Man galite padėti pasidalindami mano istorija arba bankiniu pavedimu:

(Vardas Pavardė),,Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias"

Sąskaitos Nr: LT737300010202120552

Bankas: Swedbank

BIC/SWIFT: HABALT22

Pavedimo paskirtis: Parama

PayPal: @EvelinaValuckiene

Ar skirti 1,2% GPM (kodas 307642544)

Labai didelis Ačiū visiems prisidėjusiems tiek finansiškai, tiek pasidalinus mano istorija, kadangi aš tikiu, kad gerumas grįžta gerumu.❤️

#lithuania #lietuva #ADEM #EncefalomielitisADEM #encefalomielitas