I dteangacha EN LT: emoji-27640000fe0f:

Juk pasidalinti, nieko nekainuoja ❤️ AČIŪ ❤️

Mo Scéal

I mí Eanáir 2025, tháinig an breac ar mo pháistí, agus ar mo fhear céile ina dhiaidh sin, agus ar deireadh mise. Ba é seo an dara huair a raibh an breac orm (bhí an chéad uair sa chéad rang). Le linn na breoiteachta, ní raibh fiabhras ná gríos trom orm, ach d’athraigh an eachtra seo mo shaol...

Ar an 22 Feabhra, dhúisigh mé le tinneas cinn mór, cosúil le míograin láidir, agus mhothaigh mé lag i gcoitinne. Ghlaoigh mé ar otharcharr; thug siad cógas dom ar an toirt agus thug siad chuig an Roinn Éigeandála in Ospidéal Vilkaviškis mé (faoin am sin, bhí mo bhreac ag teacht chun deiridh cheana féin). Bhí crith ar mo chorp ar fad ón bhfuacht, bhí mo mhuineál ag gortú, agus ní raibh mé in ann stopadh. Idir an dá linn, tháinig an bhanaltra ar dualgas anall agus dúirt sí léi gur cosúil le taom scaoill a bhí ann. Ní raibh mé tar éis a leithéid a chloisteáil riamh cheana, ach ghlac mé le tuairim an speisialtóra, go háirithe agus mé ar an eolas go raibh mé faoi strus mór ag an obair ag an am. Tar éis don drip IV a bheith críochnaithe agus an crith a mhaolú, chuir siad abhaile mé.

De réir mar a d’ardaigh mo theocht, tugadh comhairle dom paraicéiteamól agus ibuprofen a ghlacadh. D’fhan an pian, ach bhí sé éadrom agus so-iompartha; áfach, nuair a tháinig an mhaidin, d’fhill an pian uafásach. Ghlac mé an cógas, agus d’imigh an pian. Chuaigh gach rud i bhfostú ar feadh tamaill, agus ní raibh fágtha ach crith beag.

Lá cinniúnach a bhí ann domsa ar an 4 Márta. An lá roimhe sin, bhí pian beag i mo bholg íochtarach, ach níor smaoinigh mé mórán air agus chuaigh mé a chodladh. Ar maidin, dhúisigh mé le pian uafásach i mo bholg íochtarach—bhí sé deacair fiú suí suas. Gan fanacht, chuaigh mé chuig an gclinic chun mo dhochtúir teaghlaigh i Vilkaviškis a fheiceáil. Ansin, fuair mé atreorú chuig gínéiceolaí agus máinlia (le haghaidh ultrafhuaime), agus nuair nach bhfuair siad aon rud, lig siad isteach mé san roinn éigeandála in Ospidéal Vilkaviškis. Thug siad sreabháin infhéitheacha agus faoisimh pian dom, agus dúirt an bhanaltra arís go raibh taom scaoill orm mar nach raibh siad in ann aon rud a fháil. Tar éis an nós imeachta, chuir siad abhaile mé, ach nuair a d’fhill mé tráthnóna, mhothaigh mé an-tinn; thosaigh mé ag fáil pian i mo dhroim idir mo lanna gualainn agus bun mo mhuiníl, agus mhothaigh mé lag. Theastaigh uaim fual a dhéanamh ach ní raibh mé in ann, agus sin nuair a thosaigh mé ag scaoll go dona. Buíochas le Dia go raibh mo fhear céile ann liom; chabhraigh sé liom dul go dtí an seomra folctha. Níos déanaí, de réir mar a thosaigh mo chorp ag lagú go gasta, thosaigh mé ag mothú an neart ag imeacht ó mo chosa: an ceann clé ar dtús, agus go luath an ceann deas. Tar éis titim, is ar éigean a d’éirigh liom seasamh suas, agus faoin am a shroich mé an leaba sa seomra leapa, bhí mo chosa ag teip go hiomlán. Gan fanacht, ghlaoigh mé ar mo mham (mo mháthair altrama), dúirt mé léi go raibh mé an-tinn, agus nuair a tháinig sí le buidéal valerian (cheap sí go raibh mé ag mothú lag ó strus), ní raibh aon rud fágtha le déanamh ach glaoch ar otharcharr. Thug siad mé chuig Ionad Sláinte Poiblí Vilkaviškis, chuig an roinn éigeandála, áit ar chaill mé gach neart i mo chuid arm freisin agus mé ag fanacht le cinneadh; ansin cinneadh mé a iompar chuig Clinicí Kaunas de chuid LSMU.

Ag meán oíche ar an 5 Márta, bhí mé i gClinicí Kaunas de chuid LSMU cheana féin, agus sin an uair a thosaigh mo chóireáil. Chaith mé 13 lá san aonad dianchúraim, ceangailte le meaisíní. Rinneadh go leor tástálacha, agus cuireadh tracheostomy agus feadán beathaithe isteach ionam. Nuair a dhúisigh mé, is ar éigean a bhí mé in ann na daoine timpeall orm a fheiceáil, ach bhí a fhios agam gurbh iad mo ghaolta, mo theaghlach agus mo chairde iad. Ba é an diagnóis deiridh:

•Siondróm Guillain-Barré (gan a bheith eisiata) G61.0

Coinníollacha agus deacrachtaí comhthráthacha:

•Einceifilimiéilíteas scaipthe géarmhíochaine (ADEM) G37.8 (Athlasadh na hinchinne agus an chorda dromlaigh)

•Teitreaplaigia G82.33

•Niúmóine staifileacocúil J15.2

•Easpa scamhógach géarmhíochaine J96.09

•Neumóine (H. influenzae) J14

•Hipipróitéinéime E44.0

•Dímhiailíniú géar scaipthe, neamhshonraithe G36.9

•Friotaíocht peinicillin Z06.51

•Miéileapaite i ngalair atá aicmithe in áit eile G99.2

San aonad dianchúraim, fuair mé cóireáil a chabhraigh liom tosú ag téarnamh; d’fhoghlaim mé arís conas mo chuid arm a bhogadh, ach bhí go leor pian, éadóchais agus deora ann freisin. Mar sin féin, bhí an fhoireann iontach; thug siad aire dom agus thug siad aire dom amhail is dá mba theaghlach mé. Ina dhiaidh sin, aistríodh mé chuig an mbarda néareolaíochta le haghaidh tuilleadh cóireála, a mhair 28 lá: ansin, d’fhoghlaim mé mo cheann a choinneáil suas agus suí. Ní dhéanfaidh mé dearmad go deo ar an meadhrán sin agus mé i mo shuí, nó an mothú nach raibh aon talamh faoi mo chosa cé go bhféadfainn an t-urlár a fheiceáil le mo shúile. Tar éis cóireála sa bharda néareolaíochta, aistríodh mé chuig barda néar-athshlánúcháin RIII ar feadh 100 lá, le síneadh 14 lá. Sa bharda seo, d’fhoghlaim mé gach rud ón tús, cosúil le leanbh: conas suí síos, rolladh anonn, aistriú go cathaoir rothaí, agus foghlaim conas maireachtáil ar bhealach difriúil. Tá áthas orm go raibh mo fhear céile i gcónaí le mo thaobh, mo bheirt mhac (a chonaic mé tar éis tamaill fhada, nuair a bhí mé níos láidre), agus daoine muinteartha eile a bhí ann an oiread agus a d’fhéadfaidís. Léigh siad leabhar dom a thug an t-ábhar dóchas dom – fiú agus mé gan chabhair – go bhfuil aon rud indéanta nuair a chreideann tú ionat féin. Bhí mo chairde is fearr le mo thaobh freisin, a thagadh amach ina gcuid ama saor chun mé a thabhairt amach, anáil iontach a tharraingt isteach d’aer úr, nó rud éigin blasta a ithe. Thug tacaíocht agus dlúthchaidreamh mo mhuintire an neart dom maireachtáil agus bogadh ar aghaidh.

Ar an 11 Lúnasa, tháinig mé abhaile mar dhuine eile—ní an Evelina chéanna a thuilleadh. D’athraigh an galar seo mo shaol go hiomlán ó bhonn. Sna chéad chúpla lá—nó sna chéad mhíonna—bhí sé thar a bheith deacair dom nach raibh mé in ann a bheith mar an duine a bhí mé roimhe, an duine a bhí ag tabhairt aire do na cúraimí tí go léir, a raibh post aici a raibh grá aici dó, a raibh grá aici do spóirt, agus a raibh grá aici don saol.

Shiúil mé agus mo cheann ard, mar i gcás duine a bhí buailte ag stoirmeacha an tsaoil, tá go leor bainte amach agam. Tá mé ag fulaingt ó rugadh mé, mar rugadh mé i dteaghlach an-bhocht; d'fhás mé aníos i dteach altrama, ach ina dhiaidh sin fuair mé amach gurb í an mháthair a sheol an saol mé, fuair mé mo pháirtí suntasach, agus anois tá beirt mhac iontacha agam. D'oibrigh mé sa réimse ba mhó a thaitin liom - bhí mé i mo ghruagaire, i mo dhathúire, agus i mo speisialtóir síneadh gruaige. Bhí cairde iontacha agam agus tá fós, agus saol lán spóirt agus gníomhaíochta.

Níor cheap mé riamh go mbeadh orm cabhair a iarraidh, ach an uair seo tá géarghá agam léi, mar tá mo chorp ag tosú ag neartú. Nuair a d’fhill mé le haghaidh babhta eile d’athshlánú RIII i mbliana, ghlac mé mo chéad chéimeanna beaga, ach ní bhfuair mé ach 24 lá de chóireáil, agus ina dhiaidh sin ní mór dom leanúint ar aghaidh ag obair go dian. Ar ndóigh, níl mé i mo shuí sa bhaile gan aon rud a dhéanamh: oibrímid féin agus m’fhear céile le chéile go leor, agus bhí sin soiléir nuair a tháinig mé le haghaidh athshlánúcháin. Mar sin féin, ní bheidh cúrsa athuair á fháil agam i mbliana, agus tá na speisialtóirí athshlánúcháin i Kaunas, mar sin tá do chabhair ag teastáil uaim. Mar gheall ar an staid reatha, níl mise ná m’fhear céile fostaithe (ós rud é go bhfuil sé ag tabhairt aire dom), mar sin tá ár gcuid airgeadais an-teoranta faoi láthair. Sin é an fáth go díreach ar shocraigh mé an ciste síntiús seo a bhunú, a bhuíochas leis, le do chabhair, tá súil agam leanúint ar aghaidh le mo chóireáil, téarnamh, agus siúl arís. Tá an t-airgead ag teastáil le haghaidh áiseanna soghluaisteachta, cuairteanna chuig an teiripeoir fisiceach, teiripe gluaiseachta, cógais, agus go leor rudaí eile.

Tugadh comhairle dom mo charthanacht agus mo chiste tacaíochta féin a thosú, mar tá an dul chun cinn iontach agus gealladh fúthu. Dá bhrí sin, táim ag crosbhóthar i mo shaol faoi láthair agus iarraim bhur gcabhair.

Is féidir leat cabhrú liom trí mo scéal a roinnt nó trí aistriú bainc:

(Ainm),,Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias"

Uimhir chuntais bhainc: LT737300010202120552

Banc: Swedbank

BIC/SWIFT: HABALT22

Cuspóir na híocaíochta: Carthanas

PayPal: @EvelinaValuckiene

Buíochas mór le gach duine a chuir leis, idir airgeadais agus trí mo scéal a roinnt, mar creidim go dtagann dea-ghníomh timpeall.❤️

Stair na láimhe

2025 m. sausio mėnesį mano vaikai susirgo vėjaraupiais, vėliau vyras, o paskutinė - aš. Tai buvo antras kartas, kai susirgau vėjaraupiais (pirmą kartą prasirgau pirmoje klasėje). Ligos eigoje man nebuvo nei temperatūros, nei daug bėrimo, tačiau ji man buvo lemtinga...

Vasario 22d. pabudau su didžiuliu galvos skausmu, prilygstančiu stipriai migrenai, ir bendru silpnumu. Išsikviečiau GMP, vietoje suleido vaistų ir išvežė į Vilkaviškio ligoninės VšĮ, priėmimo-skubios pagalbos skyrių (tuo metu mano vėjaraupių liga jaubaigą). Nuo šalčio pojūčio visa drebėjau, skaudėjo sprandą ir nėjo sustoti. Tuo tarpu budinti seselė atėjusi pasakė jog jai tai panašu į panikos priepuolį. Apie tokį dalyką girdėjau pirmą kartą, bet priėmiau speisialtóireachta nuomonę, ypač žinant tai, kad tuo metu patyriau daug įtampos darbe. Baigus lašinti lašelines agus aprimus drebuliams mane išleido namo.

Kylant temperatūrai rekomendavo vartoti paracetamolį ir ibuprofeną. Skausmai liko, bet nedideli ir buvo galima gyventi, tačiau išaušus naujam rytui - vėl nežmoniškas skausmas. Išgėriau vaistų, skausmas baigėsi. Is cosúil le kuriam laikui, cosúil le tik drebulys...

Kovo 4 d. fear buvo lemtinga. Prieš tai, dieną maudė pilvo apačią, nesureikšminusi ėjau miegoti, o ryte pabudau nuo siaubingo skausmo pilvo apačioje, glan prisėsti buvo sunku. Nelaukusi vykau į kliniką pas šeimos daktarą Vilkaviškyje, deich gavau siuntimą pas ginekologą ir chirurgą (atlikti echoskopiją), nó nieko neradus paguldė į Vilkaviškio ligonėmo, į Vilkaviškio ligonėmo pagalbos skyrių. Palašino lašelinių, nuskausminamųjų ir vėl seselė pasakė, jog bus panikos ataka, nes nieko neranda. Po procedūros paleido namo, tačiau grįžusi vakarop pasijutau labai prastai, pradėjo skaudėti nugaros srityje tarp menčių ir sprando, pasidarė silpna. Norėjau šlapintis tačiau nėjo ir tada aš pradėjau rimtai panikuoti. Dėkoju Dievui, kad šalia manęs buvo mano vyras; jis padėjo nueiti agus tualeto. Vėliau greitai pradėjus silpti kūnui, pradėjau jausti jog kojose dingsta jėga: pirma kairė, neužilgo ir dešinė. Parkritus vos atsistojau, o pasiekus miegamojo lovą, galutinai agus atėmė kojas. Nieko nelaukus skambinau mamai (globėjai), pasakiau kad man labai negera, sulaukus jos su valerijono buteliuku (galvojo jog man silpna nuo streso) nieko nebeliko tik kviest GMP. Mane nuvežė į Vilkaviškio VšĮ, priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur belaukiant sprendimo netekau ir rankų jėgos, go raibh maith agat nuspręsta vežti į LSMUL KK.

Kovo 5d. vidurnaktį, aš jau buvau LSMUL KK (Kauno klinikose) ir tada prasidėjo visas mano uileymas. Pragulėjau reanimacijoje 13 lá, prijungta prie aparatų. Buvo atlikta daug tyrimų, įvesti tracheostoma, zondas. Prabudsi sunkiai mačiau žmones, tačiau žinojau kad tai mano artimieji, šeima ir draugai. Diagnóisiú Galų gale:

•Siondróm Giullain-Barre (miotata néata) G61.0

Gretutiniai susirgimai ir komplikacijos:

•Eincephalomyelitis disseminata acuta (ADEM) G37.8 (Galvos ir nugaros smegenų uždegimas)

•Teitreaplaigia G82.33

• niúmóine stafilokoku sukelta J15.2

• Infhulaingt. pulmonalis ac. J96.09

•Niúmóine (H. Infuenzae). J14

•Hipipróitéinéime E44.0

•Ūminė išsėtinė demieliinizacija, nepatikslinta G36.9

•Atsparumas peinicilíní Z06.51

•Mielopatatija sergant ligomis, klasifikuojamomis kitur G99.2

Reanimacijoje man buvo suteiktas uileymas kurio dėka pradėjau sveikti, iš naujo mokiausi judinti rankas, tačiau buvo ir daug skausmo, nevilties ir ašarų. Féach ar tik, dirbantis personalas buvo nuostabus, rūpinosi manimi, agus prižiūrėjo kaip artimą. Vėliau mane perkėlė į neurologijos skyrių tolimesniam uileymui, kuris truko 28 bás: jame mokiausi laikyti galvą, sėdėti. Niekuomet nepamiršiu a galvos svaigimo atsisėdus, arba nuleidus kojas nejausti po jomis pagrindo nors akimis mačiau grindis po kojomis. Po néareolaíoch skyriaus uilelymo buvau iškelta į RIII neuroreabilitacijos skyrių 100 in aghaidh an +14 bliain d'aois, is féidir leat a fheiceáil go bhfuil an t-athrú ar an spéir, is féidir leat a bheith cinnte go bhfuil tú ag súil leis, in aghaidh an lae. vežimėlį, išmokti gyventi kitaip. Džiaugiuosi jog šalia visuomet turėjau savo vyrą, du vaikučius (kurie mane pamatė po ilgo laiko, kai susstiprėjau) kitus artimuosius kurie buvo kartu kiek galėkujo, skait skaitės galėkujo, skait skaitės galėkujo teikė ypatingą viltį, jog viskas įmanoma kai tiki savimi. Taip pat šalia turėjau savo geriausias drauges, kurios atvykdavo savo laisvu laiku išvežti mane į lauką, įkvėpti to nuostabaus nó gurkšnio, ar suvalgyti kažką skanaus. Mano mylimų žmonių palaikymas ir atumas suteikė man jėgų gyventi ir judėti į priekį.

Rugpjūčio 11 d. grįžau namo kitokia, nó Evelina. Ši liga kardinaliai pakeitė mano visavertį gyvenimą. Piromis dienomis, o gal tiksliau mėnesiais, man buvo siaubingai sunku, kad aš negaliu būti ta kuri buvau prieš tai, kuri rūpinosi visais namų reikalais, turėjo mylimą darbą, mylėjo mylimą sportą, ceangail.

Ėjau iškėlus galvą, nes tokiam žmogui mėtytam gyvenimo audrų - pasiekiau nemažai. Nuo gimimo kentėjau, kadangi gimiau labai prastoje šeimoje, augau vaikų namuose, vėliau atradau siųstą gyvenimo Mamą, atradau savo antrąją pusę, turiu du nuostabius sūnus. Dirbau tai ką labiausiai mylėjau, buvau kirpėja, koloristė, plaukų priauginimo máistirė, turėjau ir turiu nuostabias drauges, sportą ir aktyvumo pilną gyvenimą.

Negalvojau, kad kažkada teks prašyti pagalbos, tačiau šį kartą man jos tikrai labai reikia, nes mano kūnas pradeda stiprėti. Šiais metais grįžus į pakartotinę RIII reabilitaciją įvyko mano maži pirmieji žingsniai, tačiau reabilitacijos gavau tik 24 dienas, po kurių reikia intensyvaus darbo. Žinoma, aš namie nesėdžiu veltui: su vyru dirbam daug, o tai akivaizdžiai matėsi atvykus reabilitacijai. Féach ar tik šiemet jos pakartotinai negausiu, nó reabilitologai ya Kaune tad fear agus reikalinga Jūsų pagalba. Dėl susiklosčiusios situacijos nedirbu nei aš nei mano vyras (kadangi jis mane slaugo), tad mūsų finansai šiuo metu labai menki. Būtent todėl ir nusprendžiau atidaryti labdaros ir paramos fondą, kurio dėka su Jūsų pagalba turiu vilties tęsti gydymą, sveikti ir vaikščioti. Pinigai reikalingi judėjimo priemonėms, vizitams pas kineziterapeutą, lokomotyvo terapijai, vaistams ir daugybei dalykų.

Gavusi patarimą įsteigti savo labdaros ir paramos fondą, nes pažanga didelė irspektyvi. Todėl šiuo metu esu gyvenimo kryžkelėje ir prašau Jūsų pagalbos.

Fear galite padėti pasidalindami mano storija arba bankiniu pavedimu:

(Vardas Pavardė),,Labdaros agus paramos fondas Evelinos kelias"

Uimh.: LT737300010202120552

Bainc: Swedbank

BIC/SWIFT: HABALT22

Pavedimo paskirtis: Parama

PayPal: @EvelinaValuckiene

Ar 1,2% GPM (Cód 307642544)

Labai didelis Ačiū visiems prisidėjusiems tek finansiškai, tiek pasidalinus mano starija, kadangi agus tikiu, kad gerumas grįžta gerumu.❤️

#lithuania #lietuva #ADEM #EncefalomielitisADEM #encefalomielitas